BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pažeidžiamumo galia

Remiantis 2014 metų Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ataskaita, Lietuva yra viena tarp daugiausiai alkoholio suvartojančių šalių. Ir nors šiuo metu kuriasi įvairios iniciatyvinės grupės, rengiamos bei įgyvendinamos alkoholio vartojimo prevencinės programos, ši problema, deja, yra sunkiai sprendžiama. Visų pirma ne tik dėl to, jog klestintis alkoholio verslas skatina vartojimą, bet ir todėl, kad šis verslas naudojasi mūsų pažeidžiamumu. Bendros mūsų tautos socialinės bei kultūros spragos, psichologinės krizės ir t. t. formuoja tokią aplinką, kurioje nuolat išgyvename vidinę įtampą ir nepasitenkinimą. Jei nesugebame su tuo susitvarkyti, ieškome kitų būdų, kurie padėtų tuojau pat numalšinti emocinį chaosą. Tad alkoholis ir kitos psichoaktyvios medžiagos tampa geriausia išeitimi nutildyti vidinį pragarą, kurio neišgalime patys įveikti, suvokti jo žalą ir pasekmes.

Pasekmės išties būna skaudžios, ypač tuomet, kai kenčia artimieji ir vaikai. Ar tai būtų išgėrinėjantys kaimynai ar gatvėje besišlaistantis neblaivus jaunimas – tokie „vaizdai“ rodo, jog gyvename prarastoje žemėje, kurioje geriama, kad būtų paslėpta tai, kas akivaizdu – pažeidžiamumas. Visada galime rasti kaltų – peikti verslininkų godumą, politikos žaidimus, savo tėvus, giminę, tautos likimą ar karmą, tačiau vertėtų pripažinti vieną tiesą – kiekvienas esame atsakingi už savo gyvenimą ir aplinką, kurioje gyvename. Tai, ką vartojame, perkame, renkamės, tai, ką kalbame, kaip elgiamės, kokius veiksmus darome, - viskas, kiekvienas mūsų žingsnis lemia, ar gyvensime toliau pagal tą modelį, kurį susikūrėme, ar imsimės pokyčių. Tačiau, visų pirma, turėtume pripažinti, kad esame labai pažeidžiama tauta. Ir nepaisant sudėtingos istorijos, esamos politinės situacijos bei kitų išorinių veiksnių, geriau atsigręžti į save – į savo užslėptą sužeistumą, kad būtent iš ten dabar galėtume atsispirti.

Tyrėja ir dėstytoja, JAV socialinio darbo doktorantė B. Brown, TED konferencijoje („The Power of Vulnerability“) pastebi, kad jei savo pažeidžiamumą priimsime kaip stiprybę, o ne tai, kas mus žlugdo, kas sukelia gėdos, baimės, nereikalingumo jausmą, tai atvers naują gyvenimo kokybę. Iš tikrųjų, stiprybė slypi pačioje pažeidžiamiausioje vietoje, pačioje jos šerdyje, nes iš ten galime atsispirti ir aprėpti gyvenimą ar minėtą savo beviltišką situaciją tokią, kokia ji yra. Noras viską kontroliuoti ir dar reagavimas į kitų žmonių nuomones nuolat verčia stengtis būti stipriais. Stiprybės šaknys ir glūdi ten, kur atrodo, dirva nėra tinkama mums augti. Atvirkščiai, viskas priklauso ne nuo dirvos, o nuo mūsų, kaip medžio, tikėjimo augti, skleistis, nepaisant audringų vėjų, žaibų ar kitų sąlygų. Pastebėkime, kaip dažnai esame nesąmoningi ką nors rinkdamiesi – ar tai būtų maistas, prekė, sprendimas ar kita, - taip pat yra ir su problema, kurios nesugebame įvertinti adekvačiai, pažvelgti į ją iš šono, pernelyg visko nesureikšminant. Tad dirva, tos nepalankios sąlygos, sudėtingos problemos ir yra stiprybės šaltinis, viso gyvenimo pamatas ir duotybė, vedanti į gilesnį savęs pažinimą.

Kitu atveju, jei nuolat priešinsimės gyvenimo iššūkiams ir koncentruosimės į savo nesėkmes, jei nepriimsime gyvenimo tokio, koks jis yra, tapsime priklausomi nuo savo pažeidžiamumo – nuo kiekvieno įtrūkimo: „Pažeidžiamumas nėra silpnybė – negalime išvengti netikrumo, rizikos, emocinio nestabilumo kiekvieną dieną. Tai, ką galime pasirinkti, tai – įsipareigojimo klausimas. Mūsų pasiryžimas įsipareigoti pažeidžiamumui apibrėžia mūsų drąsos dydį ir tikslo įsisąmoninimo gylį, - nuo to, kiek stipriai saugosimės pažeidžiamumo priklausys mūsų baimių ir atsiskyrimo mastas“ (B. Brown). Alkoholis – greitas būdas numalšinti tai, kas kelia įtampą, ką sunku aprėpti ir įsipareigoti spręsti, kol galiausiai įsisukama į užburtą ratą, iš kurio vis sunkiau ištrūkti, o svarbiausia – pripažinti ligą. Šiame rate įsisukę artimieji praranda realybės jausmą – arba jie kenčia nuo kopriklausomybės (tai netiesioginė priklausomybė, savo individualybės, asmenybės praradimo liga), arba patys ima vartoti alkoholį. Tad šis pažeidžiamumas yra perduodamas iš kartos į kartą, jei nėra žinių apie suaugusių alkoholikų vaikų (SAV) bei kitų artimųjų elgesio modelio ypatumus.

Jei atkreiptume dėmesį į tas situacijas, kuriose jautėmės labai silpni, - tada kai nieko nebuvo šalia ir buvome vieniši, kai praradome pasitikėjimą gerumu, - kada nors vistiek pripažįstame, jog tai buvo geriausia, ką tuo metu davė gyvenimas. Ir nors sunku suvokti, kad būtent tos pačios blogiausios, sunkiausios gyvenimo patirtys tiesė kelią pirmyn, o ne stūmė atgal, kaip nuolatos atrodo, - akivaizdu, kad viskas priklauso ne nuo minėtos dirvos, bet nuo to, kaip šį pažeidžiamumą nukreipsime. Išties lengva jaustis auka ir daug pastangų reikalauja būti tuo, kokiu kuria gyvenimas. Leistis kuriamam gyvenimui – tai didžiulė atsakomybė ir dovana, kurią retai priimame. Lengviau pasirenkame eiti prieš save ar saviapgaulę – tarsi problemos nėra arba ją sukėlė kažkas kitas. Arba tarsi problema būtų kažkokia mazochistinė duotybė, kurios neišvengsi, tik priimsi ją užspaudęs širdyje, arba, kaip šiuo atveju, „užliesi“ ją, kad taip nebadytų sielos. Silpnumas baugina, kartais įkalina, paverčia nusikaltėliais, o kartais – išlaisvina. Tai įvyksta tada, kai paleidžiame tai, ko negalime pakeisti, kai pripažįstame, kad esame bejėgiai ir reikia pagalbos. Tačiau niekas nepadės, jei nerasime savyje pažeidžiamumo, kuris išlaisvina, kuriame slypi pati stipriausia mūsų dalis. Kad ir kokioje apgailėtinoje padėtyje beatsidurtume, ji skirta ne tam, kad ir vėl atliktume aukos vaidmenį, bet labiausiai tam, kad išsilaisvintume nuo priklausomybės būti auka ir išlaisvintume tą pažeidžiamiausios savasties dalį ir leistume jai auginti savasties visumą.

Turime būti atviresni pažeidžiamumui, kadangi bendras įsitikinimas, kad tai gėdos ir baimės tema, kurią geriau nuslėpti, stumia į dar didesnę įtampą. Didžiausia problema yra ta, jog nepastebime stiprybių ten, kur esame silpni. Nė vienas negimė silpnas, kadangi net pats mažiausias kūdikis išmoko kvėpuoti nuo pat pirmos gyvenimo akimirkos. Sau galime atrodyti be galo maži ir nesaugūs, tačiau kuomet tai tampa mūsų kvėpavimu, kai šis silpnumas susiderina su tuo, ką duoda gyvenimas, nebebijome būti maži, kadangi esame atviri įsileisti galią augti. Priklausyti nuo alkoholio – tai priklausyti baimei gyventi ir skausmui badyti savo ir kitų sielas. Jei taptume sąmoningesni savo pažeidžiamumui, nebūtų tiek prarasta šeimų, gyvybių ar sveikatos. Sąmoningumas auga, kuomet nustojame ką nors kaltinti ar nekęsti savęs pačių – bet tai suprasti labiausiai reikia ne tam, kuris turi priklausomybę, o tam, kuris į ją žiūri kaip į gėdos ir silpnumo dėmę. Būtent šis požiūris formuoja mūsų visuomenėje agresiją ir pasipriešinimą: „Didžiausia mano nelaimė – kad anaiptol ne iškart tapau savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti. Tačiau niekad nemokė būti savimi“ (R. Gavelis). Leisti būti kitam tokiam, koks jis yra dabar – tai leisti jam pažinti save, koks jis yra iš tikrųjų. Jei priklausomybe sergantį žmogų vadinsime prakeiktuoju ar paskutiniu nevykėliu, įstumsime jį dar didesnę duobę. Užuot taip elgiantis, verčiau, ištiesus ranką kartu pabūti silpniems, kad sergantis žmogus pajustų, kad stiprybė slypi priėmime. Visa kita jau priklauso ne nuo mūsų valios.

Dera pabrėžti ir dar vieną visuomenėje gają problemą – tai emocinis pasyvumas, kuomet matome tik vieną medalio pusę. Vietoje to, kad pasidomėtume, kaip kitas jaučiasi, dažnai apeiname šį klausimą, nukreipdami dėmesį į paviršutiniškas temas. Tai ypač būdinga vyrams, kadangi kalbėti apie vidinį diskomfortą yra nepriimtina dėl to, kad pažeidžiamumas asocijuojasi su bejėgiškumu, silpna valia, psichologiniu „bestuburiškumu“ ir pan. Toks emocinis pasyvumas sudaro sąlygas užsisklęsti, metų metus kaupti negatyvias emocijas bei jausmus, kol galiausiai imamasi taurelės alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų. Nors alkoholio vartojimą lemia daugybė veiksnių, - tiek vidinių, tiek išorinių, - akivaizdu, jog pasirinkti, vartoti, ar ne, gali kiekvienas. Šiam pasirinkimui didžiausią įtaką daro tai, kiek žmogus yra sąmoningas įvertinti žalą, kurią daro alkoholis, ir kiek geba kontroliuoti savo jausmus. Tačiau taip pat daug ką lemia artimiausių žmonių elgesys – kiek skiriama dėmesio išklausymui ir palaikymui. Kuo jautresnė ir pažeidžiamesnė asmenybė, tuo ji labiau reaguos į aplinkos veiksnius, ypač tuomet, kai vis susiduriama su nepakeliamomis gyvenimo situacijomis. Kai aplinka neteikia saugumo jausmo, o viduje verda nepasitenkinimas savimi ir visu pasauliu, kai emocinis nestabilumas neleidžia racionaliai pažvelgti į problemą ir kai ji apskritai yra nuneigiama, - tuomet įsisukama į priklausomybės ratą vis bėgant nuo savęs, ir vis atsiduriant tame pačiame taške. Toks pastovus grįžimas į tą patį tašką yra per skaudus, o fiziškai organizmui darosi per sunku ištrūkti iš to, kas daugybę metų įrašyta kiekvienoje ląstelėje: psichologinis skausmas tampa fiziniu skausmu, o fizinis skausmas savo ruožtu kelia dar didesnę dvasinę įtampą. Toks žmogus tampa be galo pažeidžiamas aplinkos, todėl daug ką lemia kitų elgesys ir tai, kiek patys artimieji sudarys šiltnamio sąlygas priklausomybės vystymuisi, ypatingai tais atvejais, kai išgėrinėja visa šeima ir nėra nieko, kas atspindėtų problemos mastą.

Pažeidžiamumas gali palaužti ir būti prakeiksmu, bet ir kartu tai turi didžiulę galią. Viskas priklauso nuo to, kiek būsime stiprūs savo silpnume ir kiek gebėsime iš viso to išauginti naują gyvenimo kokybę – kitokią patirtį, kuri suteikia galios priimti savo pažeidžiamumą. Nėra prasmės neigti to, kas atrodo nepriimtina dėl to, jog tai pavers mus silpnesniais, atvirkščiai, nėra nieko, kas gali sužeisti, kadangi kiekvienas turi jėgos būti laimingas savo silpniausioje dalyje – ten, kur glūdi pati didžiausia galia, praturtinanti visą likusią mūsų egzistencinę dalį. Tereikia atsiverti tai daliai, kurios nepakenčiame, kurią nutylime, keikiame, neigiame, ant jos pykstame, priešinamės visomis pastangomis. Nors nėra lengva ją priimti, joje slypi atspirties taškas, kuriame ir tampame stipresni – nuo čia prasideda augimas. Tad vietoje to, kad atiduotume visą energiją, priešindamiesi tam, ko nepakenčiame, verčiau tą energiją nukreipti veiklai, kuri augina, žmonėms, kuriuos branginame, tikslams, kurie veda pirmyn. Tik išmokę mylėti savo pažeidžiamumą, galime leisti sau būti savimi, tik priimdami save, priimsime visa, kas mus supa, pastebėsime daugiau, kas sieja, palaiko, moko, džiugina, pakylėja ir pripildo. Pokytis prasideda tik nuo mūsų pačių, o ne nuo aukštesnių struktūrų, kurios nėra suinteresuotos iš esmės ką nors keisti – tik savo pavyzdžiu ir veiksmu galime augti pačioje nepalankiausioje dirvoje, tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek ją puoselėsime.

Rodyk draugams

Nepaliaujamai skambanti, nenustojanti klausytis

Nėra nieko, kas nebūtų sukurta iš muzikos. Ji gimsta kartu su pirmu kvėpavimu ir jį palaiko visą gyvenimą. Ji panyra į pasąmonės gelmes ir iš ten sugrįžta visada, kai į ją įsiklausome sielos ausimis. Kartais ji išsiderina, sunyksta, trūkinėja ir užstringa minčių bruzdesy, o kartais ji pažadina naujam gyvenimui – įplieskia šviesos ten, kur jos labiausiai trūksta. Tyla – jos tarpininkė tarp kūno ir dvasios, apjungianti visas pasiklydusias dalis į vientisą skambesį, į tarpusavio sąryšį, taip, kaip buvo prieš gimstant. Nėra nieko, kas nebūtų sukurta iš muzikos – ir širdis geriausiai tą žino ir jaučia – juk kūno sveikata priklauso nuo to, kaip skamba širdis, kokiu ritmu teka kraujas, kaip dirba visa organizmo sistema.  Jei muzika sutrinka, imame sirgti. Kai stebime dangų, plasnojantį drugelį, miesto gausmą ir visa tai suderiname, sustyguojame į darnų skambesį – kūnas nurimsta, dvasia išsitiesia ir stebi pasaulį tokį, koks jis yra. Ir save, tokią, kokia ji yra – nepaliaujamai skambančią, nenustojančią klausytis.

https://www.youtube.com/watch?v=4s_XN3xtOqU&nohtml5=False

Rodyk draugams

Apie akmeninį protą

Kinų dzeno mokytojas Hogenas gyveno vienas mažoje šventykloje kaime. Vieną dieną prie šventyklos pasirodė keturi keliaujantys vienuoliai ir paprašė leisti kieme susikurti laužą bei susišildyti.

Kol vienuoliai kūrė laužą, Hogenas išgirdo juos ginčijantis apie objektyvumą ir subjektyvumą. Meistras priėjo ir tarė:

- Štai didelis akmuo. Kaip manote, ar jis jūsų proto viduje, ar išorėje?

Vienas vienuolių tučtuojau atsakė:

- Na, budistiniu požiūriu viskas tėra tik proto objektyvizacijos, taigi aš sakyčiau, kad išties šis akmuo yra mano proto viduje.

- Tavo galva turėtų būti labai sunki, - nusišypsojo Hogenas, - jei savo prote nešiojiesi tokį didelį akmenį (Akmeninis protas, „Dzeno istorijos“, vert. D. Razauskas).

Mąstymas, kaip aukštesnė pažinimo funkcija, formuoja mūsų požiūrį į pasaulį ir jame vykstančius reiškinius, leidžia juos analizuoti, susieti, abstrahuoti, lyginti, apibendrinti bei rasti tam tikrus logiškus kylančių problemų sprendimo būdus. Socionikos mokslas, kuris remiasi Jungo tipologija, išskyrė tam tikras psichikos struktūras (šešioliką tipų) ir nustatė, jog žmonės tą pačią informaciją ir mintį supranta skirtingai. Tai rodo, jog vieni sociotipai geba lengviau daryti sprendimus, bendrauti, o kitiems – sunkiau rasti ryšį, valdyti emocijas, ir mintis. Tačiau daugiausia lemia ne tam tikras įgimtas charakterio repertuaras, bet pačios asmenybės gebėjimas priimti save ir pasikliauti minties galia. Minties galios tema iki šiol yra aktuali ne tik psichologijoje, psichoterapijoje ir kitose panašiose srityse, bet ir mūsų kasdieniame gyvenime – tikriausiai daugiau ar mažiau  esame girdėję apie tam tikras pozityvaus mąstymo praktikas. Remiantis kognityvine elgesio terapija (KET), mūsų mintys, emocijos bei elgesys yra glaudžiai susiję ir veikia vienas kitą, todėl mintis gali sukelti emociją, o emocija – atitinkamą elgesį. Tad pozityvus mąstymas priklauso nuo to, kaip dirbame su mintimis, kaip mokame atpažinti minties-emocijos-elgesio grandinės pasekmes kiekvienąkart, kai galvoje imame kurti negatyviausius scenarijus. Šie scenarijai dažnai sukelia vidinį diskomfortą, o blogiausia, kuomet juose įsigyvename, tampame ne tik irzlūs, bet ir į tą pelkę tempiame kitus. Tad kyla klausimas, kaip laiku atpažinti šio ydingo minties-emocijos-elgesio rato pasekmes ir užkirsti kelią negatyvioms emocijoms?

Visų pirma, galima pasitelkti minėtąją kognityvinę terapiją, jei nesiseka suvaldyti minčių – jas susirašyti ir tokiu būdu stebėti, kaip jaučiamasi kilus vienai ar kitai minčiai ir kaip tai lemia mūsų elgesį, tuomet pateikti kuo daugiau alternatyvių minčių (pozityvių), kurios leidžia į viską pažvelgti realiau. Išrašytos mintys įgauna apčiuopiamą pavidalą, lengviau įvertinti jų svorį ir seką, pasikartojamumą bei su jomis kylančius vaizdinius, kadangi, pasak psichologės-psichoterapeutės G. Petronienės, jie iššaukia tam tikras emocijas: „Vidiniai vaizdai dažniausiai būna panašūs į pusiau permatomą skaidrę, arba į mintį, bet yra ir tokių žmonių, kurie mato ištisus spalvotus filmus“. Čia išskirsime tris emocijas – neviltį, pyktį ir baimę. Tikriausiai lengviausia pasiduoti nevilčiai, kadangi tai sumažina energijos lygį, sukausto ir atima gyvenimo džiaugsmą, o nuolatinė įtampa gali pastūmėti į priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų, kadangi taip greičiausia numalšinti vidinę sumaištį. Todėl šiuo atveju būtina praktikuoti minčių stebėjimą ir suvokti, jog ne viską galime kontroliuoti, kad naudingiau pasikliauti tuo, ką turime geriausia ir kas mums teikia prasmės. Kuo daugiau savyje randame stipriųjų pusių, tuo didėja savivertės jausmas ir energijos lygis: „Kasdien privalai rinktis, vėl ir vėl, iš naujo ir iš pradžių privalai įveikti savo neviltį. Kasdien privalai grįžti į save ir vėl save atrasti“ (A. Šliogeris). Neišreikštas pyktis – tai prislopinta ugnis, kurios liepsnos dažnai spontaniškai paliečia mūsų artimiausią aplinką. Jei toks elgesys kartojasi, tai ima griauti santykius. Šiuo atveju naudinga mokytis nuosekliai apibūdinti pyktį sukėlusias situacijas ir pripažinti, kad kažkieno mus suerzinę žodžiai ar elgesys yra to paties asmens problema, o ne mūsų. Didžiausia klaida, susidūrus su tam tikra neteisybe, imame kaltinti visa, kas atsiduria mūsų kelyje, užuot ramiu protu ir taikia laikysena pasikalbėjus su mus įskaudinusiu žmogumi. Kitu atveju, jei tas asmuo nusiteikęs priešiškai ir nėra linkęs ieškoti kompromisų, geriausia atsiriboti nuo to žmogaus arba daryti tai, ką galima padaryti, o ne kaupti savyje tulžį. Galiausiai baimė verčia vengti tam tikrų situacijų, arba, atvirkščiai, nuolat gintis nuo įsivaizduojamos grėsmės. Todėl galima pabandyti susidaryti baimių sąrašą, įvardinant, kada jos pasireiškia ir kokią alternatyvią mintį duoti kiekvienai iš jų. Pavyzdžiui, kritikos baimė viešo kalbėjimo metu – įvardijamas šios baimės dydis (procentais), o pateikus alternatyvią mintį („noriu išgirsti kitų nuomonę ir tobulėti“), paprastai baimė atrodo mažesnė ir ne tokia baisi. Tad su laiku, pastoviai aiškiai įvardindami mintis ir kylančias emocijas, atkuriama vidinė pusiausvyra.

Kitas veiksmingas būdas ugdyti kritišką ir pozityvų mąstymą – kylančių minčių ir emocijų verbalizacija ir objektyvizacija. Kaip pastebi psichologė L. Vėželienė, „jei kažkada nebuvo patenkinti svarbiausi žmogaus poreikiai: jaustis saugiam, galinčiam, mylimam, – tai gali lemti jo polinkį į depresiją ateityje. Šiame kontekste depresija dar vadinama ,,išmoktu bejėgiškumu“. Akivaizdu, kad ir suaugus panašūs poreikiai neretai yra kitų ignoruojami – iki galo neišklausome kito, nesidomime kaip kitas jaučiasi, kadangi esame užsiėmę savaisiais interesais. Turbūt visada, jei būtume atidesni, pastebėsime nors vieną atsitiktinį žmogų gatvėje, kuris jaučiasi nemylimas. Jo veide šmėkščioja liūdesys, vienišumo jausmas, rezonuojantis su pykčiu ar beprasmybės jausmu, akyse – skausmas, sutramdytas poreikio „kaip nors išgyventi ir susitaikyti“, rankose – maža ugnies, kuri duota rūpintis savo gyvenimu ir kitais, mintyse – trūkčiojančios gijos, tarpais susiraizgiusios ar atskirtos nuo viena kitos, nerandančios vienos judėjimo krypties dėl neaiškaus gyvenimo modelio. Gyvename šešėlių pasaulyje, kuriame nesugebame matyti visumos, nes visuma yra visa tai, kas užpildo mūsų egzistenciją. Atskirybės yra tai, kas išskaido gyvenimo apraiškas taip, kad jos belieka tik fonas mūsų akims, tik kažkas, kas nėra „aš“, kažkas, kas su mumis visiškai nesusiję. Tačiau pasaulis yra daug glaudesnis nei galime įsivaizduoti ir numanyti – tereikia pastebėti kai kuriuos dalykus ir jie visada atsiskleis per tarpusavio ryšį ir paprastumą. O proto ir dvasios ramybė ir slypi tame paprastume, kai priimame save ir kitų ribotumą ir nebesišvaistome nuomonėmis ir tiesomis bei aklais principais, kas būdinga itin nebrandžioms asmenybėms. Vietoj to, kad lindėtume savo ankštuose kambarėliuose, geriau būtų  išsakyti mintis ir jas objektyvizuoti (atskirti jas nuo subjekto – žmogaus) tiems, kuriais pasitikime ir galime atverti savo vidų. Kartais, per kitą asmenį daug geriau atpažįstama tai, kas dedasi galvoje, pamatoma kita problemos pusė, patiriama, jog dažnai mūsų susikurti vaizdiniai bei scenarijai nėra logiškai pagrįsti, nes esame linkę susitapatinti su jais, susikuriame tokius veikėjų charakterius, kurie, galbūt yra tik iš piršto laužti.

Rytų filosofijoje akcentuojamos ne tik atskiro žmogaus mąstymo problemos, bet ir minčių lauko, bendros jų erdvės reikšmė. Akivaizdu, kad nuo to, koks mūsų santykis su Žeme, priklauso ir santykis su savimi ir aplinka: kuo daugiau generuojame nusivylimo, pykčio, baimės ir kitų negatyvių jausmų, tuo dažniau atsiduriame įtampos zonoje. Tai panašu į tam tikrus „mentalinius bruzdesius“ (D. Kajokas), kurie neleidžia išgyventi gyvenimo pilnatvės ir būti laimingiems. Tokiame bruzdesyje depresija, neurozės ir kiti sutrikimai tiesiog neišvengiami – nuolat patenkame į įvairias situacijas, kuomet turime sutelkti didžiules pastangas, kad atstatytume dvasinę pusiausvyrą. Šiai „akmeninio proto“ civilizacijai būdinga kaupti negatyvias mintis, jų neišsakant, arba, trūkus kantrybei, išreiškiant pykčio bei agresijos forma, taip formuojant aplinką, kurioje tampa normalu keiksnoti kaimynus ar internetinėje erdvėje lieti juodžiausius komentarus. Agresijos šaknys glūdi šeimos terpėje, kurioje perimamos tam tikros elgesio normos, kalba bei kultūra, atsispindinti socialinėje plotmėje: „agresija visuomenėje – mūsų kompleksų atspindys“ (L. Vyšniauskienė). Kai asmuo yra pažeidžiamas viduje, jis savo menką savivertę bando kompensuoti įvairiais būdais – užsidarydamas nuo aplinkos, prisitaikydamas prie jos arba prieš ją maištaudamas. Vienu ar kitu atveju, viską lemia įtemptos, sustabarėjusios, ligotos mintys apie realybę: jei negali kažko pakeisti, turi imtis kokios nors taktikos, kuri retai būna pozityvi bei naudinga asmenybės vystymuis. Tada elgiamės taip, kaip mums saugiausia, kaip efektyviausia, pagal mūsų supratimą, kaip galima greičiau sumažinti įtampą ir gyventi toliau. Tačiau tai laikina, kadangi kuo labiau esame įgudę nuslopinti negatyvius jausmus, kuo giliau užkasame savo bejėgiškumą, tuo tie jausmai, tas bejėgiškumas tyliai auga iki tol, kol ištinka dvasinė krizė. Tad mums stinga tiek žinių apie savo vidinio pasaulio niuansus ir bendro lauko įtaką jo sveikatai, tiek paprasčiausio atvirumo viskam, kas su mumis vyksta, nes kiekvienas turi savyje užtektinai išminties, resursų, stiprybių ir energijos padedančios sunkiose gyvenimo situacijose.

Mintis turi būti laisva, vedanti į galimybes, o ne apribojimus, tuomet neigiama patirtis įgaus kitų bruožų – joje rasis galimybės, kurių nepastebėjome anksčiau. Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktorius prof. R. Kočiūnas pastebi, jog „jei per daug sureikšminame apribojimus, o ne galimybes, tada savo laisvę apribojame patys. Dažnai esame daug laisvesni nei įsivaizduojame“. Vidinė laisvė daug priklauso nuo kasdienių minčių: arba joms vergaujame ir klimsptame į dar didesnę priklausomybę nuo jų, arba į viską žvelgiame kaip į tam tikrą gyvenimo žaidimą, kuriame randame vis naujų galimybių, nepaisant itin griežtų taisyklių ir apribojimų. Sunkumai yra tam, kad tobulėtume, o ne sustingtume nuo prisirišimų prie malonumų, tinginystės matyti daugiau nei savo interesus, nepasitenkinimo tuo, ką turime. Nuolat reikalaujame iš savęs daugiau, nei galime būti ar kažką padaryti, keliame sau pačius aukščiausius lūkesčius, kurių vis negana – net įgyvendindami tam tikrus tikslus neretai jaučiame, kad dar trūksta iki „pilnos laimės“. Jei priimtume gyvenimą paprasčiau, jei mūsų ego nebūtų toks reiklus ir jei mažiau akcentuotume nerealius lūkesčius, atsirastų daugiau vietos vidinei laisvei – būtume savaime dėkingi už viską, kas mus supa, atviresni pasauliui ir tam, ką teikia gyvenimas. Kartais neįvyksta taip, kaip norime, kadangi ne viską galime kontroliuoti ir ne viskas priklauso nuo mūsų įgeidžių, kaprizų ar įsivaizduojamos tiesos: pasaulyje viskas reliatyvu – tikrovė paklūsta ir mus veikiantiems dėsniams, todėl, jei nepriimame to, kas vyksta su mumis, pamažu gali formuotis ne tik psichologinės, bet ir fizinės ligos. Į tai dėmesį atkreipė ir akademikas J. Brėdikis: „Rytų medicinos pasakyme, kad visos ligos prasideda nuo galvos, yra daug tiesos. Nesakau, kad visos ligos gimsta galvoje, bet mintys apie jas turi įtakos ligų eigai“. Mūsų kūnas tampriai susijęs su dvasine sveikata – holistinė medicina (remiasi kompleksinio gydymo koncepcija) būtent ir tiria, kaip veikia visas organizmas, o ne atskiri pavieniai organai. Todėl kuo darnesnės mintys, kuo mažiau šiukšlių galvoje – tuo sveikesnis kūnas, daugiau laisvės džiaugtis gyvenimu ir būti savimi, o ne kuo nors, kas galbūt visiškai neatitinka mūsų dvasinės paskirties ar individualaus asmeninių savybių derinio bei psichologinio tipo.

Rodyk draugams

Susitikimai

Kartais gyvenimas suveda su tam tikrais žmonėmis, kurie tuo metu, kad ir trumpam prasilenkdami gyvenimo upėje, suteikia naują įkvėpimą – dovanoja irklą tam, kad judėtum toliau, kad aiškiau matytum, kur krypsti. Vieni pasilieka ilgiau, kiti – vos akimirką, tačiau bet kuriuo atveju, jie ateina padėti pereiti tas kliūtis, į kurias nė nedrįstum žiūrėti, kadangi tyliai tūnanti baimė nuolat kužda „nebandyk“. Bet po kurio laiko supranti, kaip viskas pasikeitė nuo tada, kai Tas žmogus atsirado tavo gyvenime – tuomet imi vertinti tuos susitikimus, be kurių, vis dar iki šiol trypčiotum vienoje vietoje.

Tikriausiai visi išgyvena panašių akimirkų, kai tiesiog vaikščiojant palei krantinę ir trumpam atitrūkus nuo miesto ir minčių triukšmo, stebint, kaip laikas apsisuka aplink vandenyje plūduriuojantį butelį ir smenga į patį būties centrą, kur susitinka begalė skirtingų spindulių apšviesti vienas kitą,  iš naujo patiriame kiekvieną tos bendrystės spalvą. Viena gali būti vos įžiūrima anapus tekančios upės krantų, kita – arčiau suvokimo, jog kelionė kartu – išties praturtinanti patirtis. Toje kelionėje galime nepastebėti kito pastangų mums padėti perbristi vieną ar kitą sunkesnę kliūtį, tačiau patirtis išlieka, ir nors dar neįvardinta – ji jau driekiasi pasąmonėje. Deja, ne visada tinkamai įvertiname tuos, kurie ateina į mūsų gyvenimą reikiamu metu, kadangi mūsų vidinę regą užgožia kalnas rūpesčių ir neramumų. Tačiau kuomet sukaupi žvilgsnį į kartu nueito tako mažiausias užuominas: mažytį tilto akmenėlį, įspindusį saulėkaitoje, vėjyje besisukiojančių vėtrungių šlamesį, debesies atspindį vandenyje, tilto laiptelių tylą vakaro danguje, upės, nešančios plunksną, vientisumą, širdies naujai įgytą tiksėjimą, žingsnių gausmą visatos viršukalnėje – jauti begalinį dėkingumą tiems, kurie buvo šalia ir leido visa tai patirti. Tame take mes nuolat susitinkame apžvelgti tai, ką nuėjome ir kur esame dabar – šiuo metu, kai stebime pačiame zenite prasiskleidusią saulę. Tai, ką nuėjome, žymi mūsų pasiryžimų ir atitrūkimų patirtis, kuriomis ir susitinkame pasidalinti bei aprėpti viso šio vyksmo tėkmę – tėkmę, kuri suriša žemiškai draugystei ir atskiria dvasią savarankiškam ėjimui. Vis dėlto, problema kyla tada, jei tampame arba priklausomi vienas nuo kito, arba, dėl tam tikrų nuostatų, bijome palaikyti ryšį, kuris mus augintų. Todėl svarbu gebėti išlaikyti pusiausvyrą santykiuose, kad netaptume baimės, klaidingų įsitikinimų ar emocinės priklausomybės aukomis.

Kaip į saulę stiebiasi pažadinti daigai, pajutę šviesos pliūpsnį, taip mes paaugame, apsikeisdami tos šilumos, kuria kiekvieną dieną maitinasi kūnas ir dvasia, jėga. Be šios jėgos negalėtume pajudėti iš vietos, negalėtume pažinti, kas slypi tame vandenyne, kuriame visa teka išvien ir kur kiekviena atskira būtybė atspindi visos tėkmės didybę. Tie atspindžiai gali trūkinėti, būti nerišlūs ir kampuoti, tačiau jeigu sugebame sutelkti dėmesį į pačią egzistenciją, jos visumą – visa apjungiantį atvaizdą, gali būti, kad savyje atversime duris į platųjį vandenyną: „Pažindami daikto esmę, mes nesusipažįstame su jo egzistencija, todėl tas tariamas artumas, kurį duoda pažinimas, daikto niekada nepriartina prie egzistencijos ir neįveikia susvetimėjimo tarp mirtingojo ir pasaulio su jo pseudodaiktais“ (A. Šliogeris). Gyvenimas moko branginti tą tarpusavio šilumą, tuos ženklus, kurie neatsiejamai lydi mūsų susitikimus, rodo ta linija, ta kryptimi, išlaikančia budrumą ir atidumą visam, kas mus supa ir sieja. Visada atpažinsime nors vieną tų ženklų, kad ir kokiais aplinkkeliais keliautume ar kokius sunkiausius nešulius beneštume. Apmaudu, jog nubrėžto ir pareigomis padalinto laiko nuojauta atskiria mus nuo tų susitikimų betarpiško išgyvenimo – nuolat esame kažkuo užsiėmę, mintimis jau gyvename rytdiena, ir niekada – dabartimi, tuo momentu, kai bendraujame, kai visas bendravimo džiaugsmas trykšta iš paties būties centro. Vis dėlto, kad ir kiek brėžtume ribų tarp savo kasdienybės ir to bendrystės išgyvenimo, nepabėgsime nuo to, kam esame paskirti – nuo vis iš naujo duodamų šansų atpažinti draugystės dovanas, vieni su kitais susitaikyti ir apjungti jėgas sunkiose gyvenimo situacijose. Tačiau nuolat atidedame tas galimybes, nes bijome pažinti savo ir kitų ribotumą. Tokia baimė atima ne tik ryžtą bendrauti, bet ir suformuoja tam tikrus sprendimus, dažnai neturinčius jokio pateisinamo pagrindo. Šie sprendimai sudaro visą schemą įsitikinimų, tokių kaip: „Aš neįdomus/nereikalingas“, „čia nėra apie ką kalbėti“, „jis/ji nemėgsta manęs“ ir kitos panašios nepagrįstos mintys. Visgi, kas trukdo betarpiškam santykiui ir ką prarandame bijodami užmegzti draugystę?

Visų pirma atsisakome pripažinti, kad mums reikia bendrystės su tais žmonėmis, kurie kažkuo mus pakylėja, teikia stipresnį postūmį link tikslų ar paprasčiausiai pripildo mūsų būtį – ją įprasmina vien savuoju buvimu. Žinoma, tobulų santykių nebūna kaip ir nebūna idealaus žmogaus tipo – visi turi trūkumų ir tuo pačiu kiekvienas turi kažką, kas būdinga tik jo egzistencijai, jo mažam tobulumui. Būtent dėl šio mažo tobulumo vystosi tarpusavio ryšiai ir abipusiai mainai, atveriantys naujų patyrimų. Taip pat santykiams vystytis trukdo mūsų uždarumas aplinkai, ribotas supratimas apie santykių prasmę. Jei daugiau savo laiko skirtume ne siauram baimių ir nuoskaudų ratui, o atviram bendravimui, atsivertų daugiau erdvės kitiems, pažintume daugiau gyvenimo pusių, kurių nematėme anksčiau, sutelkę dėmesį ir energiją savo mažo pasaulio rūpesčiams. Problema slypi tame, jok išankstinės nuostatos ar neadekvatus pirmas įspūdis apie žmogų nulemia tai, kiek leisime sau ir kitam atsiverti. Galiausiai mūsų pasąmonėje susikurti stereotipiniai įvaizdžiai neleidžia priartėti prie gyvo žmogaus – jį patirti ir pažinti jo asmenybę. Šios klišės – ar tai būtų išvaizdos aspektai, ar charakterio savybės – atstumia ir atitolina nuo artimesnio ryšio. Tačiau dera pabrėžti, kad kalbama apie tuos atvejus, kai atsisakome pažinti kitus dėl klaidingų vidinių nuostatų, kadangi ne su visais galime rasti bendrą kalbą dėl patirties, interesų ar kitų skirtumų. Tad pripažinus sau, kad nė vienas nesame tobulas ir nė vienas nėra kažkuo pranašesnis už mus, nebijosime būti tuo, kuo esame, kadangi tik būdami savimi bei mylėdami save, labiau branginsime tuos žmones, kurie nušviečia gyvenimą ryškesnėmis spalvomis.

Visais atvejais, kuomet atsisakome palaikyti artimesnius ryšius, kuomet atitrūkstame nuo kitų dėl sąmoningai nusibrėžtų ribų, prarandame galimybę išsakyti save – savo būtį, nors ir nepažinią žmogiškojo proto ribose, tačiau jaučiamą kalboje. Žmogaus unikalumas ir atsiskleidžia per kalbą: „Kiekvienas mūsų judesys, kiekvienas mūsų atvirumas pasauliui, kiekvienas pats menkiausias virptelėjimas yra „įtarpintas“ kalbos“ (A. Šliogeris). Kai nusprendžiame neklausyti vidinio balso, sakančio, kad bendrystė praturtina, o ne apvagia, kad sustiprina, o ne palaužia, augina, o ne ardo, tampame priklausomi nuo savo klaidinančių baimių. Bet po kurio laiko suprantame, kad klydome ir norime vėl atkurti tai, kas prarasta. Tie, kurie praturtina mūsų gyvenimus ir nori mums gero, visada ateina kažko išmokyti: atsiverti pasauliui, būti dėkingiems, galbūt atskleisti save, kaip perlą, užslėptą kriauklėje, ilgą laiką nežinant, kad jį turi. Gali būti, jog su tais, kurie ateina praskleisti taip nuvertinamos kasdienybės šydą, susitinkame tuomet, kai ateina tam metas, kai atsiduriame gyvenimo kryžkelėje arba subręstame norui mokytis būti atviriems. Jei ir prasilenkiame su šiais žmonėmis, anksčiau ar vėliau jie grįžta į mūsų gyvenimą arba ateina kiti, tam, kad paruoštų dirvą kelionei. Bet tik tada, kai išgirstame tą kvietimą, - tik tada galimas stipresnis ryšys ir gilesnis pažinimas. Todėl akivaizdu, jog kai sau įteigiame, jog nesame verti vieno ar kito žmogaus draugystės, kad nėra prasmės pažinti kito savitumą, nes negalime pažinti savęs pačių, nuolat brėžiame kažkokias ribas, kurios dar labiau stumia į neviltį – tik pripažinę sau, kad, pasak T. Mertono, „nė vienas žmogus nėra sala“, galime atsigręžti į kitą.

Mes taip dažnai prasilenkiame, kad nė nepastebime, kad jau buvome tūkstančius kartų susitikę tose vietose, kur plaikstėsi mūsų mintys viršsąmonės tarpinėse stotelėse – gyvenimų alėjose. Vienoje jų – nešėmės kraitį saldžiai kvepiančių uogų, kol kiti prasilenkdavo dviračiais mindami į darbą. Kitoje – plaukėme jūra, o tuo tarpu kiti – dar laukė grįžtant kelto. Dar vienoje alėjoje patyliukais žingsniavome pučiant liūdesio vėjui, o jau kiti, toje pačioje vietoje, pasistryksėdami buriavo link namų. Iš pažiūros gali atrodyti, kad tarp mūsų nėra jokio sąryšio, o tuo labiau bendrumo, bet jei prisiminsime, kad vienas ar kitas žmogus, su kuriuo jau kažkada prasilenkėme, tam tikrame gyvenimo etape vėl netikėtai pasirodo, galbūt tada pamažu atsigręšime į didesnio gyvenimo veidrodį, atspindintį bendro kelio žingsnius, tam, kad būtume atidesni žemiško gyvenimo grožiui, ir tokiu būdu įžvelgtume daugiau bendrumų su kitais, nei skirtumų, minusų ar trūkumų. Kitu atveju, nuolat slapstysimės po netikrais „aš“ pavidalais, bandydami sau įteigti, kad esame kitokie nei kiti, ar tai būtų dėl individualistinio požiūrio ar dėl menkavertiškumo: „Kai bent kiek ilgiau stebime savo subjektyvųjį, empirinį ir individualųjį Aš, jis pasirodo esąs labai kintantis, įnoringas, labai priklausomas nuo išorės ir jautrus įtakoms…“ (H. Hesse). Todėl tik būdami dėkingi tiems, kurie išmokė pažinti, kas yra draugystė ir kokią reikšmę ji teikia dvasinei brandai, būsime akylesni tiems ženklams, kurie mus supa, toms akimirkoms, kurios nedrąsiai žvilgčioja per visaapimantį bendrystės ryšį, visus prasilenkimus, susitikimus ir keliones.

Rodyk draugams

Rankos dirba, o dvasia tinginiauja

Kai gyvenimas tampa kažkieno įrankiu, mažai lieka pasirinkimo laisvės nuspręsti, ar esi laimingas. Štai giliai įsišaknijęs medis yra daug stipresnis už tą, kuris styro dykumoje – niekas negali būti stiprus, neleidęs sau augti ir skverbtis į gyvenimo žemę. Akivaizdu, jog tie, kurie neturi šaknų, sunkiai skinasi kelią į dangų: kaip ir mažytis augalėlis stiebiasi vis aukštyn, taip ir mes pamažu atsiveriame erdvei. Tačiau, kai stinga ir saulės ir vandens, ir neturi sukaupęs savyje tiek gyvybinės energijos, kad galėtum išgyventi, pasirenki tai, ką duoda aplinka ir likimas: turi sutikti su paties prasčiausio darbo sąlygomis, gyventi kitų primestą gyvenimo modelį, ignoruojant savuosius įgimtus talentus. Žinoma, darbas padeda įgyti tam tikrus gebėjimus, ugdytis tam tikras savybes, tačiau neatradęs savojo pašaukimo, išduosi save kaip individualybę: „Juk dalis žmonių, nors ir nejausdami pasitenkinimo, dirba tik dėl pinigų, manydami, kad neturi kito pasirinkimo. O tuo metu mūsų pašaukimas visada šalia, jis mums neduoda ramybės tol, kol į jį neatsiliepiame“ (Z. Vasiliauskaitė). Didelė dalis visuomenės dirba ne tam, kad realizuotų save kaip asmenybę ir dvasinę būtybę, bet kad pragyventų ar įgytų tam tikrą prestižą kitų akyse. Bet ir čia dar atsiranda konkurencija, kuri tarsi „išstumia“ nemažai talentingų žmonių. Arba, žvelgiant plačiau, pati socialinė sistema nesudaro sąlygų augti žmogui, kuris suinteresuotas aukštesniais siekiais. Tad kyla klausimas, kokia aplinka trukdo pasirinkti teisingą profesinį kelią?

Mokyklos bei kita vaikui artimiausia aplinka daro didelę įtaką ateities sprendimams. Tada, kai pabaigę mokyklą skubame įstoti ten, kur papuola, gerai nepagalvojame, kad tai, ką pasirinkome, vėliau gali atsiliepti ne tik psichologinėmis problemomis dirbant sau netinkamą darbą, bet ir staiga užklupusiomis fizinėmis ligomis. Didžiausia problema, kai vaikas renkasi, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, jis paklūsta tėvų ar pedagogų įtakai - įteigiama, jog kuo perspektyvesnė specialybė, tuo daugiau pasieksi. Tačiau galime sutikti daugybę atvejų, kai vaikai, net nebaigę aukštojo mokslo, tampa gerais verslininkais ar kitų profesijų atstovais, kuriose puikiai realizuojasi be jokio „auksinio“ diplomo. Tad viskas priklauso nuo to, kiek aplinka leidžia vaikui ieškoti savęs, kaip ji sudarys sąlygas atrasti savo pašaukimą ir kiek ji bus įžvalgi nukreipti vaiką pagal jo įgimtus talentus ir išmoktus gebėjimus. Kita vertus, niekada nevėlu kažką keisti – ir jau brandžiame amžiuje galima imtis naujos veiklos, kuri sukuria naują gyvenimo kokybę, leidžia realizuoti save kaip asmenybę ir pilnai išpildyti save. Bet svarbu atkreipti dėmesį, jog savirealizacija neapsiriboja tik savimi, savais interesais, kadangi tikras, visapusiškas savęs išpildymas įmanomas tik per santykį su kitais: „tik save transcenduojanti egzistencija, tik žmogaus štai-būtis, peržengianti savo ribas „pasaulio“, „kuriame“ ji „yra“, link, gali realizuoti save; o ta, kuriai, rūpi tik ji pati arba jos savirealizacija, priešingai, tegali save prarasti“ (V. E. Frankl). Negalime visapusiškai savęs realizuoti visą dėmesį ir energiją skirdami saviesiems tikslams – stiprios asmenybės geba matyti visumą ir toje visumoje pastebėti mažiausias detales: visos jūros bangų mūšą ir kiekvienos bangelės kalbą, viso miško ošimą ir vienos pušelės virpėjimą, viso miesto gausmą, ir vieno praeivio šypsnio jėgą, viso dangaus platybę ir vieno debesėlio sliūkinimą. Todėl turime mokytis būti kartu su tuo, kas vyksta aplink mus, kas nuolat juda pagal vieną centrą ir tuo pačiu juda aplink mūsų būties ašį, kas moko suvienyti paskirus pasąmonės vaizdinius į vieną darnų paveikslą. Tačiau dažnai aplinkos spaudimas neleidžia šiam paveikslui susidėlioti taip, kaip priklauso.

Tikriausiai kiekvienam tenka patirti tam tikrą aplinkos spaudimą – nuo darbo pasirinkimo iki tokių absurdiškų situacijų, kuomet mūsų išvaizda vertinama pagal tam tikrą standartą, iškreipiantį asmenybių įvairovę. Aplinka, kuri yra orientuota į vieną gyvenimo modelį – linkusi reikštis nemaloniomis replikomis bei kartoti patarimus imti tai, kas yra, ir gyventi taip, kaip gyvena visi. Ir nesvarbu, kad esi nelaimingas, visą dieną dirbdamas sau netinkamą darbą, - gyvenimas bėga, o viskas tarsi stovi vietoje: “Dirbti ne savo darbą (tiek profesine, tiek universalia - buvimo - prasme) - vadinas, pamažu imti neapkęsti paties darbo. Darbo, kuris yra vienas iš nedaugelio būdų realizuoti itin individualią žmogaus skirtį. Asmuo, dirbąs ne savo darbą - tuščias, bekryptis, betikslis. Be savirealizacijos, be išsipildymo vilties, be savęs - irzlus gyvenimo nuvargėlis, kurio, anot Albino Bernoto, “rankos dirba, o dvasia tinginiauja” (D. Kajokas). Tokia „tinginiaujanti“ dvasia nesukuria nieko, išskyrus vidinį erzelį ir nepasitenkinimą visu kuo. Ji neranda sau vietos, uždaryta tarp sienų, ribojančių jos raišką, ir negali teikti energijos kūnui, kuris tampriai siejasi su jos sveikata. Paties žmogaus neteisingi pasirinkimai ar baimės lemia tam tikrus žingsnius: „Labiausiai žmogui atsiskleisti trukdo neigiamas savęs vertinimas, tobulumo siekis, savęs lyginimas su kitais, nuolatinis laukimas ir baimė būti nepripažintiems“ (S. Kochienė). Tad vienu ar kitu atveju, mes renkamės, kokį gyvenimą gyventi, ir tie pasirinkimai lemia gyvenimo kokybę ir dvasinę pusiausvyrą. Taip pat, dažnai ir patys nenorime pastebėti akivaizdžių dalykų paviršutiniško matymo kontekste, tokiu būdu nuvertindami žmogaus darbą. Paprasčiausias pavyzdys: stovime ilgoje eilėje parduotuvėje, nervinamės, kodėl tos kasininkės tokios „žioplos“ ir „lėtos“. Bet jei pirmą kartą tektų patiems dirbti tokį, tiek fiziškai, tiek psichologiškai sunkų darbą, tikriausiai, į viską pažvelgtume kitaip. Skųstis labai lengva kaip ir kaltinti kitus dėl savo pačių ydų, todėl, užuot koncentruodamiesi į save, pabandykime būti tų vietoje, kuriems iš tiesų nelengva, kuriems mūsų nuoširdus bendravimas, o ne kaltinimas teikia dvasinio palaikymo beprotišku greičiu lekiančiame pasaulyje. Tad toks prisitaikymas paviršutiniškoje sistemoje lemia nepagarbų elgesį ne tik su kitais, bet ir su gamta.

Kadangi, kaip buvo minėta, visuomenė linkusi prisitaikyti prie tam tikrų standartų ir įsitikinimų, ji tuo pačiu ir nekelia sau klausimų, ar tai, kuo ji gyvena ir ką sukuria, neprieštarauja gamtos natūraliai-neprievartinei tvarkai. Ant šakos kybantis plastikinis butelis, gamyklų dvokas ir kiti „grožiai“ geriausiai atspindi mūsų vidinio pasaulio būvį – pro išderintą sąmonę sunku įžvelgti kas esame, kaip elgiamės ir ko siekiame. Vieni, turintys aukštus postus, žemina vargingesnius, kiti, vargingesni – perduoda savo apnuodytų minčių „puokštę“ kitiems ir t. t. Taip tampame vienas kitam nuodais, kurie ir sukuria tokį gyvenimą, kokį turime: „genijus baigiasi ten, kur prasideda gamyba ir metodas; jis yra mirtingasis, kuriam labai sunku, kuris nori sunkumo ir visą būties fenomeno pastatymo kelią nueina pats“ (A. Šliogeris). Bet koks prisitaikymas prie to, kas blokuoja vidinę laisvę, kas trukdo veikti iš pašaukimo, kas surikiuoja visa į vieną standartinį visuomenės modelį, atitinkantį „dirbk, pirk, mirk“ eigą, veda į dvasinę tuštumą. Tik savarankiškas sprendimas pasinaudoti duotais talentais, neiššvaistant juos vėjais, sukuria aukštesnę gyvenimo kokybę. Toks savarankiškas pasirinkimas naudotis savuoju metodu – įrankiu, kuriuo geriausiai moki naudotis, su laiku atneša sėkmę, kuri pasitarnauja tiek paties būčiai, tiek kitų dvasiniam būviui. Tačiau tam, kad nepasiduotume aplinkos praktikuojamai pseudo-gyvenimo haliucinacijai, turime išmokti būti savarankiški, - atsakingai prižiūrėti savuosius daigelius viso gyvenimo dirvoje, - tai yra kertinė būtiškoji pareiga ir esmė. Kitu atveju, taikstydamiesi su savo pačių tinginyste veikti pagal savo dvasios impulsus ir lengvai pasiduodami hedonistinės ir greito rezultato sistemos įtakai, nuvertiname ne tik savo galimybes, laiką ir individualumą, bet ir gyvenimo antlaikiškumą: “mes tiesiog jaučiame jos [amžinybės] begalybę, o begalybė – dar galbūt belaikiškumas arba antlaikiškumas – yra tos pačios amžinybės sinonimai. Ir toji mano dvasios, mano atomų amžinybė man yra didesnė ir patvaresnė už pernelyg sparčiai įsibėgėjančios, aklos ir plėšrios civilizacijos laikinybę“. (A. Balbierius).

Niekas negali nugyventi mūsų gyvenimo už mus pačius, kaip ir kiti negali išgyventi mūsų žinojimo ribas: kiekvienas kada nors patiriame tam tikrą egzistencinę ribą, kuri, pašalindama mūsų minčių toksinus pro dvasinio veido poras, išryškina prigimties veiksmo nuojautą. Tokia nuojauta duoda stimulą ieškoti įgimtų talentų sėklų ir jas pažadinti per veiklą, kuri stiprina savigarbos jausmą ir būtiškąją sklaidą net tada, kai nebegalime aptikti savy nieko, išskyrus vimdantį gyvenimo skonį. Nors socialinės sistemos spragos sukuria tokį įtemptą sąmonės lauką, kuris sukasi vien apie pinigus, lauką, kurio sąlygomis sunku užsiimti prigimčiai būdinga veikla, tik stiprus užsispyrimas ir aiškaus tikslo įvardijimas sukuria naują sąmonės lauką – tą erdvę, kurioje jaučiamės it žuvys vandenyje. Tuomet atsiveriame plačiausiam gyvenimo vandenynui, nebijome to, kas laukia mūsų, nestabdome savojo plaukimo ritmo, nes žinome, jog tai yra mūsų, o ne kieno nors kito. Didžiausia klaida ir masinė haliucinacija yra lyginti savojo plaukimo ritmą su kitais, kaltinti save, graužtis dėl to, jog neturime to, ką turi kiti (ar tai būtų materialūs dalykai, ar kokie nors karjeros pasiekimai ir pan.), taip sau įteigiant, kad esame bejėgiai realizuoti save, kad „tai ne mums“, „esame nevykėliai“, „geriau prisitaikyti“ ir t. t. Tokie įsitikinimai – blokuoja mūsų talentus, neleidžia jiems atsiskleisti, vystyti tas duotybes, laistyti jų šaknis tam, kad duotų neregėtų vaisių. Dažniausiai esame patys sau priešai, ir niekas nėra kaltas dėl to, ką pasirinkome ir kaip tie pasirinkimai lėmė mūsų dabartinę būseną, savijautą ar net sveikatą.

Tad būdami kažkieno įrankiu, nebevaldome savo gyvenimo ir vidinio chaoso. Bet įrankį turi kiekvienas, ir kiekvienam duota juo naudotis. Tie įrankiai, kaip kaltukai, esame mes patys, kurie gali išgauti patį netikėčiausią gyvenimo pavidalą pačiu originaliausiu būdu. Ir nebūtina rinktis kitų įrankių, kuriais nemoki naudotis, tikėdamasis, kad išmoksi. Kai žinai, kad tai, ką darai, gali pranokti tavo lūkesčius ir teikti džiaugsmo tiek sau, tiek kitiems, ir visam, kas gyva, visa dvasia nusišypso ir tyliai tau dėkoja. Tad jei nerandi, lieka ieškoti to įrankio, kurį labiausiai pažįsti, kol pagaliau, pažvelgęs į tvirtai pakelėje įsišaknijusį medį, galėtum sau mintyse staiga nustebti: „Tai štai kaip jis auga…“.

Rodyk draugams

Vaikas ir žemė

Vaikas ir žemė

Mažyčiais pirštais gniaužydamas, lygindamas, smalsiai ir akylai tyrinėdamas žemės grumstų skonį ir tekstūrą, saulėje švytintis vaikas žaismingai praskleidžia po kruopelytę žemės, kurioje blyksi begalė žvaigždynų sapnų, ir stebi, kaip byra tų sapnų dulkės ant kelių. Viename iš jų – alsuoja Žemės žolės, linguojančios pagal vėjo dūdelės muziką. Šalimais po pievas braidžioja ką tik parskridusios gervės su žinia išbudinti sustingusius dvasios vandenis – išjudinti kiekvieną sieloj šnabždančią jūržolę, kad pėdomis ne drumstum kelią, o bučiuotum žemę ir nebijotum būti visumos dalimi. Kartais bėgame paskui savo šešėlį, net nemirktelėję saulės balsui, spiginančiam į būties šaknis – ir vis tiek norime bėgti toliau į dar didesnę nežinią ir savinaiką. Saulės vaikas stebisi tuo, ką išgyvena, pirštais klausydamasis, kaip jo kūnu teka žemės garsai, kaip jie susilieja į apskritą mandalos žiedą ir suderina tai, kas jau atrodytų, nebeatitaisoma, kas jau prarado budrumo klausą ir nebegali išgirsti, kaip teka saulė ant sienos lopinėlio, vos įspindus ryto langui, kas nebegali išlaikyti vienos bendrystės tęsinio neramumų sraute. Saulės vaiko saujose plyti visas pasaulis atspindžių – tokių, kokius susikūrėme, kokius išmokome kurti, kopijuoti, perduoti, bet pamiršome, kada jie pradėjo atkartoti vienas kito klaidas, kodėl jie sukilo prieš mus pačius.

Kai sunkios mintys ir nesibaigiantys rūpesčiai ima mausti pečius, kai žinai, jog turi kažką keisti ar iš naujo susidėlioti gyvenimą taip, jog būtų išlaikyta pusiausvyra, kartais pakanka užmerkti akis, atsigulti ant bundančios žemės ir visu kūnu susilieti su ja, įsileisti visa, kas prateka jos syvais, atgimti su kiekviena žolele, nedrąsiai žvelgiančia tau į širdį. Įsisukus visokių problemų, darbų, šeimyninių pareigų rate, darosi sunku paprasčiausiai nurimti ir sugerti savin besiskleidžiančią ryto saulę, nusišypsoti ką tik pražydusiai gėlei ar nudžiugti, išvydus mažo vabalėlio tipenimą ir sparnelių plevenimą ant lango stiklo. Visa tai – rodos tik mažos smulkmenos, tik nereikšmingi dalykai viso tarsi nuspėjamo gyvenimo fone. Bet niekas nevyksta tam, kad taip turi būti, nes „kasdienė veikla yra mūsų mandala. Dao mums atsiskleidžia paprastuose žemiškuose darbuose“ (Deng Ming-Dao). Kodėl nusprendėme, kad gyvenimas toks nuspėjamas ir niekas jau nebegali nustebinti? Galbūt, vis dėlto, aplink mus plyti daug, ko dar nepažinome ar vengėme pažinti, įsitikinę, jog tiesiog yra taip, kad viskas suplanuota, numatyta, žinoma ir nieko negali būti kitaip. Bet yra akimirkų, kai laikas nustoja būti rodykle į dar vieną tokią pat aiškią dieną. Tos akimirkos – tai visa tai, kas glosto pėdas, liečiančias žemę, kas šlama plaukuose, besivejančiuose vėją, kas gaudžia sąryšyje su vienas kitu. Tik tokiame ryšyje diena išryškina tas spalvas, kurių nematome pro užakusią nuobodulio akį.

Garsus mąstytojas Alan Watts, remdamasis Rytų filosofija, paskaitoje apie minčių šydą, (The veil of thoughts) teigia, jog mūsų sąmonė visada yra kažkuo užimta (planais, rūpesčiais), kad pradedame manyti, jog gimėme nuolat dėl kažko nerimauti. Tačiau jei pakeisime įtempto žvilgsnio į viską, kas su mumis vyksta, rakursą, pajusime, kaip mūsų kūnas atliepia pasąmonės kalbą, kaip ši kalba tampriai susijusi su mūsų psichine ir fizine savijauta, jos homeostaze. Todėl besikaupiantis padrikų minčių kalnas pasąmonėje ilgainiui formuoja atitinkamą mūsų elgesį, veiksmus, santykį su aplinka. Kuo labiau pažeistas šis balansas tarp kūno ir psichikos, tuo sunkiau susivokti, kas su mumis ne taip ir kodėl gyvenimas tampa prievole „atidirbti“ dieną, o svajonės, gyva patirtis bei vidinė laisvė – priskiriama iliuzijai. Gamtoje, jei slegia įkyrios mintys, ši homeostazė greitai atstatoma – tai gali būti pasivaikščiojimas miške, parke, pievoje, gulėjimas ant žemės, rankomis geriant jos syvais tekančią gyvybę, klausymasis ką tik parskridusio paukštelio giesmės,  prigludus prie medžio kamieno. Ir tai tik dalis viso didingo Žemės paveikslo, kurio grožį ir prasmę ne tik pamiršome, bet dar ir jį niekiname. Tai, kas gyvena mūsų galvose, atsispindi išorėje – atsainiai mėtamos cigaretės, buteliai ir t. t., rodo, jog negerbiame ne tik to, kas mus palaiko, augina ir rūpinasi mumis, bet ir savęs, kaip žmogiškosios būtybės, kurios skirtis toli gražu neišpildo visos savęs. Kiekvienas mažiausias augalėlis yra tobulas, kaip, pasak Th. Merton, “nėra visiškai vienodų kūrinių. Ir jų individualumas nėra netobulumas. Priešingai, kiekvieno kūrinio tobulumas yra ne tiesiog abstraktus, bet atitinkantis jo individualią tapatybę. Konkretus medis teikia Dievui garbę šaknydamasis į žemę ir keldamas savo šakas į dangų ir šviesą taip, kaip joks kitas anksčiau augęs ar vėliau augsiantis medis”. Todėl dar turime daug ko mokytis iš to, kas mus supa, kas savyje talpina išmintį būti tuo, kuo yra, kokiu ir skirta būti.

Mūsų paskirties suvokimas nuo pat vaikystės keičiasi: būdami maži džiaugiamės viskuo, kas gyva, nes viskas nauja, neištyrinėta, neatskleista, tad išgyvename daugybę nuostabos akimirkų, tačiau vėliau tai nublanksta ir ima slėgti didžiulė atsakomybė už save ir kitus, tuomet paskirtį suvokiame tam tikrų rėmų ribose, kur negali sau leisti iš naujo patirti gyvo džiaugsmo. Taip, mes vistiek džiaugiamės, bet dažnai tas džiaugsmas būna bedvasis, bekryptis, be nuoširdumo gaidelės. Ir tai vyksta ne todėl, jog praradome vaikiško žvilgsnio dovaną, o todėl, jog patikėjome, kad šis pasaulis reikalauja iš mūsų titaniškų pastangų būti kažkuo, kuo mes neįstengiame būti, rūpintis kitais, nemylint savęs ar dar blogiau, neigiant savo pačių poreikius ir vidinę laisvę. Iš tiesų, sau įteigėme tiek reikalavimų, jog nebeįstengiame visu kūnu išgyventi žemės gausmo, priglaudę ausį prie jos, nebeįstengiame į krūtinę pilnai įkvėpti būties, tapo per sunku irtis laiko tėkme, negalvojant apie rytojaus dieną. Rytojus būtent dabar ir žvelgia į dabartį, mokydamasis iš nuolat besikeičiančio mėnulio atspindžio gyvenimo jūroje. Bet to negalime suvokti, nes nuolat nerimaujame, prisirišame prie minčių, užuot leidę joms tiesiog savaime praplaukti, nesudarius sąlygų nelauktam potvyniui. Alan Watts pastebėjo, jog kuo daugiau nerimaujame, tuo labiau įstringame nerimo rate, netgi tampame priklausomi nuo nerimo, lyg nuo narkotikų, kurie atitraukia nuo realybės, todėl nerimaujame dėl paties nerimo, o ne todėl, kad būtų dėl ko. Jei stebėtume vaiką, visą dėmesį nukreipusį į žemės tyrinėjimo procesą – į ryškėjančias keisčiausias netikėtas formas, į jų įvairovę ir grožį, pastebėtume, jog tai nereikalauja „ypatingų“ žinių, o tuo labiau sėkmingo rezultato. Viskas, kas sukuriama, nieko nereikalaujant iš savęs, leidžiant savajai patirčiai ir talentui skverbtis pro kūrinį, spinduliuoti pačiam iš savęs, yra tai, ką galima vadinti atvirumu savajai paskirčiai. Toks atvirumas labiausiai stebina – juo  gėrimasi ne dėl to, kad to pagalba buvo sukurtas būtent toks kūrinys, o todėl, kad tas kūrinys atspindi to, kuris jį sukūrė, paskirties esmę, jos sklaidos unikalumą, maksimumą.

G. Beresnevičius studijoje „Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys: sielos struktūra“ išskiria keturis gamtos elementus, kurie siejasi su siela: vanduo, oras, ugnis ir žemė. Čia išskirsime žemės elementą, kuris, kaip teigiama, su siela beveik nesiejamas, tačiau ypatingas tuo, jog žemėje yra pasaulių, esančių „po žeme“, o ne „žemėje“. Galbūt mūsų ryšys su Žeme stiprėja tada, kai bandome pažinti tuos pasaulius, kurie „užkasti“ kažkur giliai ir atrodo neprieinami. Tuose pasauliuose slypi mūsų pasąmonės paslaptys, dvasiniai klodai ir išmintis. Ten randame tai, ko nebematome prieš akis, tai – kas įsišakniję taip giliai, jog mūsų paviršutiniškam gyvenimo būdui tai tampa svetima. Kartais, dirbdami sode ar kitur, kur  rankos liečiasi su žeme, prisiliečiame ir prie pat savo būties šaknų, nes Žemė mus išaugino ir maitino, priėmė viską, ką davėme, atsilygindama naujais vaisiais, ir net tada, kai jai pakenkėme, ji ir tai kantriai priėmė, tikėdamasi, jog daugiau taip nebedarysim. Tačiau šie abipusiai mainai šiuolaikiniame informacinių technologijų pasaulyje labai susilpnėjo, nes mūsų egoistiniai įgeidžiai riboja tą ryšį, kuris buvo įskiepytas į mūsų prigimtį nuo pat gimimo. Tokio nutrūkusio ryšio pasekmės – neurozės, nesantaika, gamtinių išteklių išnaudojimas, nepagarba nei gyvūnams, nei augmenijai. Viename indėnų posakyje sakoma, kad „viskas Žemėje turi savo tikslą, kiekviena liga - vaistą, kuris gydo, o kiekvienas žmogus – paskirtį“. Bet jeigu ši paskirtis iškrypsta, jei esame įsitikinę, kad galime daryti su kitais ir aplinka ką norime, tuomet tie žemėje glūdintys pasauliai nebegali atsispindėti mūsų būties veidrodyje – jie nematomi tiems, kurie pasidalijo save į tūkstančius pavidalų. Mes nesame tik paskiros salelės paskirų gyvenimų vandenyne, atvirkščiai – Žemė – tai įsčios, kurios mus maitina ir saugo, todėl nieko nėra atsieto nuo jos globos.

Jei akimirkai sukaupsime žvilgsnį į pakelėje žaliuojančio medžio siūbavimą, ne tik pastebėsime, kaip tas judesys pamažu ima atitikti mūsų širdies balso dažnį, kaip tas dažnis persmelkia visą įsitempusį kūną, išlygindamas pasąmonės raukšles, bet ir kaip Žemė, iš pat jos gelmių, linguoja po kojomis. Leidžiant nurimusiai pasąmonei kalbėti su Žeme, išgirsime, kaip teka pievos, vejančios paukščių skrydį, kaip švelniai prabyla mažas kelio akmenėlis mums į bato kulną, kaip skamba dangus, tapomas visatos žvaigždžių spiečiaus, kaip atsiveria vidinė laisvė ten, kur atrakiname duris į žemiškas ir nežemiškas platybes. Mes renkamės, ar būsime įkyrių minčių vergai, ar viską apjungiantys herojai – kūrėjai, kurie geba susieti savo gyvenime vykstančius reiškinius taip, kad paskiros netektys ir neramumai tampa šios jungties dalimi. Jei gali gyventi sulig augančios žolės ritmu, jei gali būti budrus nesėkmingose patirtyse, tam kad ateitų naujos galimybės, jei gali būti Žemės vaiku, nebijančiu stiebtis aukštyn su visu tuo gyvenimišku svoriu, su visomis iškeltomis sąlygomis ir visais neramumais, - jei gali taip augti, tuomet gali ir padėti augti kitiems, kad kuo daugiau šviesos skleistųsi ten, kur neviltis atskiria mus vienas nuo kito. Ir jei gali nusišypsoti šiai šviesai, tuomet vis daugiau jos prasiskverbs į mintis ir gydys tas žaizdas, kurios sunkiai apčiuopiamos. Tai geriausia ką galime padaryti – leisti sau būti Žemės ir šviesos vaikais.

Rodyk draugams

Prakalbinti slegiančią tylą

Lietuva jau seniai pirmauja savižudybių skaičiumi ir labiausiai liūdna, kad šį pasaulį nusprendžia palikti ypač jauni žmonės – paaugliai ar net vaikai. Tokią skaudžią statistiką lemia įvairios priežastys, o dažniausiai – jų visuma, kuomet nebesugebama blaiviai įvertinti savo situacijos, todėl pasirenkama tiesiog viską nutraukti drastišku būdu. Vidinė sumaištis, vis giliau grimzdama į tylos smegduobę stumia į dvasinį sąstingį – begalinę tuštumą, kurioje išnyksta ne tik mirties baimė, bet ir visa, kas siejosi su egzistencija. Tačiau gali būti ir atvirkščiai: nepakeliamas jausmų kraitis ima gniaužti kvapą, todėl pasauliui atkeršijama iš jo pasitraukiant – už tai, kad jis tavęs nepriėmė. Taip pat akivaizdu, kad alkoholis yra vienas iš svarbiausių savižudybės rizikos veiksnių, kadangi susilpnėja konstruktyvus mąstymas – pasikliaujama destruktyviais impulsais, kurie ir iššaukia tokį spontanišką žingsnį. Tad galime ieškoti daugybės priežasčių, kodėl savižudybės – toks dažnas reiškinys mūsų visuomenėje, bet akivaizdu, kad pagrindinė problema – baimė išsikalbėti ir nesugebėjimas įsiklausyti į artimo pagalbos šauksmą.

„Jaunimo linijos“ vadovas P. Skruibys pabrėžė, jog pagrindinis dalykas užkertant kelią savižudybei – atviras kalbėjimas. Mes linkę slėpti savo jausmus, bijome atskleisti savo vidinio pasaulio skaudulius, kadangi mums nuo pat mažens yra diegiama – „nepyk“, „nutilk“, „neaiškink“ ir pan. Taip įgundame ignoruoti kylančias emocijas ir jausmus, pateikdami kitiems „patogųjį aš“ – tą, kuris prisitaiko prie aplinkos, kuri neturi laiko gilintis į psichologinius niuansus. Galima šią sritį palikti psichologams ir kitiems tą išmanantiems specialistams, tačiau kodėl mes labiau atsiveriame svetimiems, kartais visai nepažįstamiems žmonėms, nei patiems artimiausiems? Galbūt dėl to, kaip filosofas A. Šliogeris pastebėjo, jog „dabar viešpatauja kalba be egzistencinės patirties. Ji viešpatauja, nes už jos nieko nėra; pasaulio kalba yra lėkšta, todėl ji viešpatauja sau pačiai.“ Kasdieniai pokalbiai sukasi aplink paviršutiniškus dalykus, vengiant paliesti dvasines temas – tas sritis, kurių labiausiai bijome. Tai ypač aktualu jauniems žmonėms, kurie susidūrę su gyvenimo svoriu, nežino, kur kreiptis, kuo pasitikėti, kai aplink vyrauja veidmainiškumo kultūra – kultūra, kurioje nemokame reikšti savo jausmų, nedrįstame atsiverti dėl įsitikinimo, kad kiti pasišaipys, numos ranka, nesupras ar tiesiog ignoruos.

Chaotiškų minčių sankaupa yra bene pagrindinė priežastis dėl ko prarandamas realybės jausmas ir pasiryžtama savižudybei. Įtampą kelianti mintis, vyniodama aplink save kitus minčių siūlus, pamažu ima trūkinėti nuo to tempimo, kol plyšta, į orą paskleisdama daugybę laiko kauptų problemų dulkes – tuomet veriasi neaiški pragarmė, nepastebimai ryjanti dvasią. Mintis būtina stebėti ir to turime mokytis jau nuo pat vaikystės. Labai klystame, jei manome, kad mokykla skirta tik mokomųjų dalykų žinioms įgyti ir lavinti protinius gebėjimus – pagrindą turi tiesti ne mokslinės žinios, o asmenybės pažinimo aspektai bei psichologinės praktinės užduotys. Kuo anksčiau mokomasi stebėti save ir aplinką, tuo asmuo geriau geba įvertinti įvykius ir aplinkybes, ieško konstruktyvesnio sprendimo ir žino, kaip galėtų padėti kitiems. Kontroliuoti mintis yra išties sunki užduotis jautresniam individui: jis sunkumus priima giliau, ilgiau išgyvena traumuojančią patirtį, sunkiau atsiveria kitiems. Tad turime kalbėti ir apie superjautrius žmones, kurių giliamintiškumą užgožia triukšmo perpildytas pasaulis: „Dažnai superjautrūs žmonės gali suvokti, kad yra įsitempę ir nelaimingi, bet nežinoti, dėl ko. Nenuostabu, kad tokie žmonės jaučia didesnį nesaugumo jausmą bei stresą ir greičiau išsenka“ (G. Petronienė). Dažnai jautrus žmogus tampa patyčių auka ir vienišas dėl savo charakterio bruožų, o tai stumia į depresinę būseną ir skatina polinkį užsidaryti savyje. Todėl, jei mokyklose nebus aktualizuojama asmenybės pažinimo kultūra, tiek uždaresni, tiek ektravertiški, bendraujantys vaikai, ateityje jausis nesaugūs dėl nesugebėjimo priimti sunkias gyvenimo situacijas, kadangi problemos sureikšminimas, stipri koncentracija į ją, neleidžia matyti visumos.

Kuomet atsiduriame problemos centre, negalime įžvelgti jos masto, visa, kas lieka už jos – tik rūkas, gaubiantis vidinį minčių bruzdesį. Paskendę šiame bruzdesyje atitrūkstame nuo savęs pačių – matome tik tą taškelį, tą juodą dėmę, į kurią sutelktos visos mūsų mintys ir energija. Jaučiamės išsunkti, kadangi į šį centrą suteka visa gyvybinė energija, išlaikanti minčių vientisumą. Kai tos energijos ima trūkti, gyvenimas, paremtas vien tik ant šios dėmelės, kuomet esame užsidėję šydą ant akių, įstumia mus į nesibaigiantį bėgimą problemų ratu – nuo vieno skaudaus taško iki kito. Tuomet, kuo ilgiau velkame, nešiojamės tas problemas, jos ištįsta tarsi siūlas ir sulėtina ne tik mąstymą (spontaniškumą, įžvalgumą ir t. t.), bet ir pasmerkia ilgai dvasinei savinaikai. Bet kai iškart imame veikti iš to paties centro, kai nuo jo atsispirdami apžvelgiame visą bendrą vaizdą, šis mažytis taškas nebetenka reikšmės, kadangi patiriame kitokį – laisvesnį dvasinį būvį, kurį pasiekti įmanoma tik per savistabą ir kalbėjimą – žodžiu ar raštu. Bet galų gale, kai asmuo jaučiasi visapusiškai išklausytas, greičiau atstatoma vidinė pusiausvyra, mintys susilygina, imama į viską žvelgti pozityviau, ramiau ir plačiau.

Visapusiškai išklausyti kitą – tai įsiklausyti ne tik į tai, kas sakoma, bet ir į tai, kas slypi už žodžių – į kalbančiojo jausmus ir neverbalinę kalbą. Kaip išgirsti tai, kas nepasakyta, ar tuo labiau nuslėpta? Svarbu remtis šais aspektais:

1. Stebėti kalbančiojo mintis ir kūno kalbą. Dažnai žmogui, kuris turi problemų, tačiau nenori jų atskleisti, būdinga kartoti tokius šabloniškus žodžius kaip „sekasi gerai/normaliai“, „Nežinau“ ir pan. Nors tai įprasta sakyti kur nors skubant ar tiesiog iš formalumo, tačiau būtina atkreipti į tuos standartinius, iš pažiūros nereikšmingus žodžius, nes už jų slepiasi noras nuslėpti savo mintis. Į šoną krypstantis žvilgsnis, „išspausta“ šypsena, didelės pauzės tarp žodžių ar besaikis kalbėjimas, kalbos nesuderinamumas su gestais, abejingas žvilgsnis, stagnacija, kūno įsitempimas ir taip toliau, - visa tai rodo, jog žmogus yra dvilypiškas, neramus, vengiantis kontakto. Todėl svarbu atkreipti dėmesį tiek į minčių raišką, tiek ir į kūno kalbą.

2. Akcentuoti stipriąsias puses ir teikti palaikymą. Blogiausia, nuo ko galima pradėti pokalbį, tai problemų ieškojimas, pabrėžiant pašnekovo klaidas ar asmenybę – kas su juo blogai ir ką reikia keisti. To reikia žūtbūt vengti, nes tai stumia į kampą, verčia dar labiau užsisklęsti, nepasitikėti kitais. Nuo pat pokalbio pradžios turime pabrėžti problemų turinčio žmogaus stipriąsias puses, tam, kad jis jaustųsi turįs savy pakankamai resursų išspręsti kylančius sunkumus. Be to, reikėtų akcentuoti palaikymo ir abipusio pasitikėjimo aspektus, kadangi tai skatina asmenį atsiverti, jaustis saugiam žinant, jog jį visapusiškai palaikys.

3. Nevertinti ir neprimesti savo nuomonės. Dažna klaida ir vertinti kito situaciją iš savo požiūrio taško ir įteigti savo paties nuomonę, net neturint patirties tuo klausimu. Vertinimai iššaukia atsiribojimo reakciją – bijoma būti nesuprastam, todėl vėliau pasirenkama nutylėti savuosius rūpesčius. Nuomonė gali būti išreiškiama tada, kai jaučiama, kad ji padės rasti išeitį, kadangi tame turima sukaupta žinių ir patirties. Visai kita situacija, kuomet mes primetame savo požiūrį, nors ir su gerais ketinimais, neskatiname kalbančiojo pačiam įvertinti savo mintis ir įžvelgti padėties savitumą.

4. Būti atviram pokalbiui. Išsiblaškymas pokalbyje trukdo išgirsti, kas sakoma, todėl būtina koncentracija ir atidumas. Jei nebūsime atviri pokalbiui, mintimis krypsime kažkur toli, nesugebėsime ne tik išklausyti žmogaus, bet ir jam padėti sunkią minutę. Pagalba neįmanoma be nuoširdaus įsiklausymo ir susidomėjimo – kitu atveju įstumsime pašnekovą į dar gilesnį liūdesį dėl tokio nepagarbaus elgesio. Jei norime kitam ištiesti ranką, turime atverti ir širdį, nes be to nepajusime tos slegiančios naštos, kurią nešasi kitas. Tik būnant čia ir dabar, šią sunkią akimirką, leisime pokalbiui vystytis savaime – atviras žvilgsnis yra galinga jėga ir priemonė ugdyti tiek savo, tiek pašnekovo savistabą.

5. Neskubėti daryti išvadų. Skubotų išvadų darymas užkerta kelią įsigilinti į pokalbio esmę ir pobūdį. Skubėdami priimti tam tikrus sprendimus už kitą, nuvertiname jo paties galimybes pažinti save ir jaustis įgaliam pačiam įveikti problemą. O jei tomis išvadomis pašnekovas dar ir patiki, rizikuojame įstumti jį į ambivalentišką situaciją, kuomet vieną dieną jis pasijus nesuprastas aplinkinių, kai situacija iš tiesų buvo visiškai kitokia, nei atrodė kitiems. Išvadų derėtų vengti ir dėl to, jog jos tarsi kitam primeta tam tikrą problemos įsivaizdavimą, tam tikrą „teisingą“ požiūrį, kuriuo galima pasikliauti, nes juk kiti žino geriau. Tačiau tai – didžiulė klaida, tik pats asmuo gali pasidaryti išvadas, kartu su pokalbininku apgalvojęs situacijos sprendimo būdus.

Kalbėjimas išlaisvina mintis, jas įvardina, suteikia apčiuopiamumą, kadangi dialogo metu atpažįstamas „kreivo veidrodžio“ efektas – per kitą asmenį atspindimas realus vaizdas – pastebimas klaidinantis atvaizdas. Išsakytos mintys materializuojasi – įgauna realų pavidalą, kurį galima tyrinėti atsitraukus nuo beformių, chaotiškų, nerišlių minčių gijų, įgarsintų tamsiausiomis spalvomis. Tai, kas ilgą laiką kaupiasi galvoje, ta nuslėpta, slegianti tyla, turi būti prakalbinta, kad ištrūktų mintys, žalojančios dvasią ir kūną. Tačiau problema kyla tada, kai esame abejingi tiems, kuriems iš tiesų reikia išsikalbėti. Kaip jau buvo minėta, ypač dėmesio reikalauja jautresni žmonės, į gyvenimo įvykius reaguojantys giliau, subtiliau. Iš tiesų, daug kas priklauso nuo aplinkinių reakcijų bei pastabumo – turi būti ugdoma ne tik savistaba, bet ir jau mokykloje mokoma, kaip išklausyti kitą, nes tai – nėra lengvas darbas, o tuo labiau tada, kai neturi tam nei patirties, nei žinių. Tad viskas priklauso nuo to, kiek teiksime dėmesio kalbėjimo ir išklausymo temai, kiek būsime atviresni problemoms – kiek leisime joms būti pastebimoms ir kiek norėsime padėti kitiems. Būtina akcentuoti ne tik minčių higienos temą, ir praktinį jos pritaikymą – nepakanka tik „būti nugirdus“ apie tai, kaip ir nepakanka vien tik kalbėti, nieko nedarant, nes kitaip, kol kalbame, kažkur blaškysis mintys „kažkokie šešėliai, kažkokie šmėsčiojantys pavidalai, kurių akis negali pagaut, sustabdyt, užfiksuot. Jie tirpsta, nyksta, vos žvilgsnis juos kliudo“ (S. T. Kondrotas). Todėl tik betarpišku, konstruktyviu bendravimu jie turi būti kuo anksčiau atpažinti ir įvardinti.

Rodyk draugams

Laimė gyventi laisviems

Susikibusios už rankų brendame per miesto gausmą it dvi liepsnelės, kedenančios vis aukščiau besistiebiančią pavasario saulę. Jos kišenėje spingso auksinis širdies kamuoliukas, kuris tyliai minkomas nušvinta giesme, žadinančia kūną ir sielą, pravalančia taką tartum į čiurlionišką visatos pilį, kurioje sutalpintos visos mūsų patirtys, kur rusena tikrieji mūsų namai. Tačiau kas nutiko su šiais namais, kuriais kiekvieną dieną dalinamės tarpusavyje? Rodos su kiekviena civilizacija pasiekėme tikrai nemažai „tačiau kodėl užmiršome, kad egzistuoja ir regresas, smukimas žemyn, devoliucinis šuolis, kai ilgainiui ką nors nepaprastai svarbaus ir prarandame, išbarstome, sulaužome, suluošiname, atsainiu mostu išbraukiame iš mums būtinų emocijų, manierų, artimųjų sąrašo, iš egzistencinės atminties?“ (D. Kajokas).

Dažnam šis pasaulis darosi ankštas – vis labiau save individualizuojame, diferencijuodami kitus pagal naudos skalę – neatsižvelgdami į kitų žmonių poreikius ir problemas, užsidarome savosios matricos kiaute, o kai kas nors jį sujudina, jaučiamės nesaugūs ir nesuprasti. Tačiau, kuomet viena akla liepsnelė geba nušviesti kelią kreivai pasaulį matančio žmogaus širdyje – jo vidinis veidrodis susilygina, išsitiesia ir grįžta į savo pirminį pavidalą. Jo minčių voratinkliai pratrūksta ir randa atsvarą vienoje harmoningoje gijoje. Jo naktis ima regėti patekant žvaigždę akies kraštelyje – ten, kur ji sunkiai įvardijama ir matoma. Taip jis pajunta, kad gyvena ne sau, bet tam, kad gyventų visumoje – vienoje pasakiškoje pilyje be rakinamų durų savo nykiame kambarėlyje.

Negalia nėra nuosprendis, ribojantis gyvenimą, svajones ir tikslus. Tai – galimybė jautriau pažinti pasaulį ir šviesti kelią tiems, kuriems stinga pagrindo po kojomis. Aklo žmogaus šviesa gali būti daug stipresnė už nevilties akmenukų svorį mintyse: jo lengvas vaikiškas žingsnis nutvieskia būties vitražo įtrūkimus – tada žinai, kur reikia sugydyti, kad visos jame vilnijančios spalvos atsispindėtų saulės šviesoje. Vis dėlto, būti neregiu miesto gausme nėra lengva ne tik dėl nepritaikytos aplinkos, bet ir aplinkinių reakcijų ir tokių minčių kaip „neduok Dieve šito…“ Iš tiesų, kodėl mes manome, kad negalia yra baisi nelaimė žmogui, prakeiksmas, kažkas itin katastrofiško ar atstumiančio? Jei įsižiūrėtume geriau, sutiksime nemažai pavyzdžių, kuomet negalią turintys žmonės yra daug kartų įgalesni už tuos vadinamuosius „sveikuosius“ visuomenės narius. Jean Vanier pastebėjo, jog „visuomenės silpnieji, turintys savitą draugystės ir širdžių bendrystės pajautą, gali paveikti ir perkeisti stipriuosius, jei tik šie nori išgirsti iš apačios ateinantį balsą. Pasidalijusioje ir susiskaldžiusioje visuomenėje, plieno, stiklo ir vienatvės didmiesčiuose, šie neįgalieji yra toji vienijanti gija, galinti jungti žmones bendrystei“. Būtent susiskaldžiusi žmonija mokosi iš silpnųjų – tų, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu rodo, jog visi einame viena kryptimi, o ne tais atsišakojimais, vedančiais į dar smulkesnias atšakas. Tas neįgalus, aklas žmogus gali nuveikti tiek darbų ir patirti tiek įvairiaspalvių akimirkų, kokių mes neleidžiame sau išgyventi dėl sau nubrėžtų griežtų ribų ir principų. Kyla klausimas, kodėl mes taip lengvai įjunkame į savo mažus rūpesčius, kai kažkam iš tikrųjų reikia pagalbos ir kaip suteikta pagalba keičia mus pačius?

M. Heideggerio sąvoka „Das Man“ išreiškė neautentišką buvimą, kuomet užsidaroma nuo pasaulio, bijant prarasti savąjį „aš“. Būti autentišku – reiškia būti atviru sau ir kitiems, gebančiu atskirti savąjį „aš“ nuo kitų ir gebančiu kurti konstruktyvius santykius, atsižvelgiant į kiekvieno individualumą. Autentiška asmenybė remiasi ta vertybių sistema, kuri apjungia pasaulio reiškinius į vieną nedalomą visumą, o ne tą visumą išskaido pagal savo įgeidžius. Įspraudę savo rūpesčius į vieną burbulą, neišgalime įžiūrėti, kas vyksta už jo ir kokie žmonės mus supa. Taip gyvename tol, kol sprogęs rūpesčių burbulas išryškina tai, kas slėpėsi už jo – tai, kas veda į autentišką gyvenimą, kas leidžia atpažinti  individualizmo pinkles. Šios pinklės visada iškelia klausimų – ar yra iš to naudos man, kad padėsiu kitam ir ar tas kitas nesinaudoja manimi?

Nauda neapsiriboja tik materialine gerove. S. Lileikis straipsnyje apie altruistinės pozicijos formavimą atskleidžia, jog prašant pagalbos dažnai sakoma „būk geras“, „būk žmogus“, tad mūsų sąmonėje yra susiformavęs požiūris, kad geras žmogus tas, kuris padeda, yra altruistiškas. Todėl altruizmas teikia daug didesnę naudą – padėdamas susilauki ne tik pagarbos iš kitų, bet ir jautiesi „žmogiškesnis“, „geresnis“, „reikalingesnis“, o tai stiprina savivertės jausmą bei atstato psichologinę pusiausvyrą. Tuo labiau brangindami ryšius su negalią turinčiais žmonėmis, augame ne tik kaip asmenybės, bet ir tampame pavyzdžiu visuomenei, tarpstančiai iškreiptų veidrodžių karalytėje. Tokiame santykyje vystosi abipusiai mainai, kuomet vienas kitą papildome ir mokomės išgirsti vienas kito rūpestį, kad ir koks sunkus jis bebūtų. Taip vystome save – su laiku atpažįstame vis daugiau savojo veidmainiškumo. Išties, neregio akys gali labiau pajusti tas sielos kerteles, kurios labiausiai mus žeidžia dvasine silpnaregyste: praskleidus tos veidmainystės širmą, išryškėja tikrieji mūsų veidai.

Rašytojas D. Kajokas esė „Apie laisvę ir laimę“ iškelia įdomų klausimą: ar laisvė ir laimė yra tapatūs dalykai, - ar „laisvė – sielos savybė, laimė – kūno? Arba: ta – labiau sielos, ana – labiau kūno. Ar tikrai taip?“ Galima sutikti su tuo, jog laisvė ir laimė yra neatsiejami dalykai lygiai taip pat, kaip jie ir atsiskiria: laisvė gali teikti galimybę būti laimingu, o laimė – galimybę jaustis laisvu, tačiau abi šios sąvokos nesutampa, kuomet kalbame apie išorinę laisvę. Neįgalus žmogus negali būti tapatinamas su itin ribotos laisvės ir laimės įvaizdžiu – turime suprasti, kad „reikėtų nustoti kalbėti apie vienodą visuomenę, kur visi vienodai mąsto, yra vienodi, atitinka tas pačias normas“ (J. Ruškus). Turime mokėti atskirti dvi laisvės sąvokas: kiekvienas esame laisvas gyventi santarvėje su kitais, bet tuo pačiu galime ir panaudoti laisvę atrofuojant pagarbos ir meilės kitam jausmus.

Dažnai neįgalaus, o ypač aklo žmogaus prigimtis daug jautresnė, todėl jo laisvės suvokimas platesnis, o laimės pajauta – stipresnė ir emocingesnė. Ir tai nėra tik prisitaikymas prie „neteisingo gyvenimo“, kompensacija už tai, kas prarasta, tai – žvilgsnis į kitą pasaulio pusę, į tą, kuri ryškesnė savo kitoniškumu. Kai tavęs regos negalią turintis žmogus paklausia, „o kaip atrodo rūkas?“ arba „kas yra saulė?“, „koks yra rytas?“, „kiek ryški ši ar kita spalva?“, „kodėl žmonės tokie nelaimingi?“, „kodėl jie nenori padėti vieni kitiems?“, „kodėl bijome būti tuo, kuo esame – savimi?“, - susimąstai, o vis dėlto, ar mes kiekvienas nuoširdžiai galime atsakyti į šiuos klausimus, pripažinti sau, kad nė nepastebime tokių taip akivaizdžių dalykų? Taip mūsų laisvės ir laimės suvokimas ima atrodyti labai ribotas, o galbūt, gali paaiškėti, kad nemokame būti laisvi ir laimingi santykyje su kitais – tai pernelyg atvira, pernelyg slidu, kad atiduotum daugiau savęs, pernelyg rizikinga gyventi laisvam kaip Šv. Pranciškui, atsižadėjusiam visko, išskyrus meilę.

Laisvė nereikalauja fizinės ir materialinės gerovės, o laimė – materialaus atlygio. Tam, kad jaustum vidinę laisvę, pakanka būti žmogumi, kuris jaučiasi laimingas toks, koks yra, kad ir kaip tai banaliai skambėtų. Galima pateikti pavyzdį: vienos regos negalią turinčios merginos mintis jog ji – „tik maža gėlė“, atspindi jos gyvenimo trapumą ir dvasios jautrumą ūžiančiame super-civilizuotame pasaulyje. Kaip ir Mažojo princo gėlė, nuo kurios kvepėjo visa planeta, ir kuria jis nemokėjo džiaugtis, taip ir mes esame dvasiškai neįgalūs – nemokame vertinti tų žmogiškų savybių, kurios mus augina, o ne skatina konkuruoti tarpusavyje. Kaip galima konkuruoti su tuo trapumu, kuris sulig kiekviena diena nedrąsiai žvilgčioja mums į savasties centrą? Ar verta įrodinėti, kad esi geriausias savo srities specialistas, jei nepastebi tos gėlės atsitiktiniame praeivyje? Kodėl nusprendėme, kad gyvenimas – tai kažkas, už ką reikia kovoti nagais ir dantimis, o ne tai, kas mus skatina ištiesti vienas kitam ranką? Dvasinis neįgalumas riboja mūsų santykius, kadangi nuolat kitiems iškeliame tam tikras sąlygas, susikuriame tam tikrus stereotipus, - tam tikrą sąmonės lauką, apipintą klaidingais mitais ir baimėmis.

Remiantis J. Ruškumi bei G. Mažeikiu,  negalia dažnai priimama kaip nukrypimas nuo normos, tam tikrų standartų neatitinkantis socialinis fenomenas, o toks susiformavęs ambivalentiškas santykis su neįgaliais žmonėmis lemia visuomenės neadekvačias nuostatas bei nepagrįstas baimes. Tad mūsų požiūrio vienpusiškumas neleidžia vystytis socialinių mainų kultūrai – kultūrai, pagrįstai abipuse pagarba ir nuoširdumu. Be to, kalbų ir gailesčio neužtenka, kad susiformuotų tokia kultūra – turi pats tapti pavyzdžiu ir žodžiu, ir veiksmu, ir mintimis, ir norais, pastangomis ir lūkesčiais. Tik taip išmoksime branginti tą laisvę, kuri duota auginti vienas kitą, o ne pasidalinti skyrium kas sau, kas su tais, kurie patys neįtaria turį dvasinių negalių.

Kaip pastebėjo J. Ruškus, tokios vertybės kaip konkurencingumas ir išlikimas konkurencinėse sąlygose ardo visuomenės tarpusavio ryšius. Ir nors vykdoma daugybė socialinių programų, skatinančių neįgaliųjų integraciją, realybėje išties tenka patirti nemažai sunkumų ar net susilaukti atstūmimo, patyčių. Tad mūsų propaguojamos socialinės vertybės neatitinka to, kas vyksta kasdienybėje – mums stinga atvirumo bei gebėjimo priimti kiekvieną šalia esantįjį kaip autentišką asmenybę, o ne kaip daiktą, kuriuo gali naudotis, ar tiesiog išmesti. Laisvei reikia tokių pat palankių sąlygų, kuriose ji taip pat kaip ir gėlė augtų, stiebtųsi į šviesą, o savuoju aromatu žadintų dvasią pasitikėti vienas kitu ir būti laimingiems. Tik būdami atviri pasauliui, pastebėsime tuos žmones, kurie nori jaustis laisvi, tačiau dėl mūsų netolerancijos, abejingumo, skubotumo ir t. t., jiems tenka patirti daugybę sunkumų. Ar tai būtų neįgalus žmogus, ar sulinkusi senutė, ar tiesiog paprastas pakeleivis – nuo kiekvieno mūsų požiūrio į aplinką priklauso, kiek mes išdrįsime būti vienas kito augimo dalimi. Tikrai laisvei reikia augti, plėsti savąsias ribas ten, kur jos trukdo mums susitikti – taip lengviau įvertinti tos laisvės kainą, kurią patys sau užsidėjome. Etiketės mus paverčia daiktais, o įgeidžiai – laisvės vergais, todėl tik pripažinę sau šį faktą galime pamažu nuolat atrasti vienas kitame kažką bendra ir visada kažką be galo autentiško.

Rodyk draugams

Jungianti sala

Nūdienos pasaulis tampa vis labiau kompiuterizuotas, modernizuojama miestų infrastruktūra, pasitelkiamos naujausios technologijos, ieškoma naujų būdų pakelti pragyvenimo lygį ir sukurti kuo patogesnes gyvenimo sąlygas. Iš pažiūros tai dideli žmonijos pasiekimai (medicinoje, moksle, architektūroje, švietimo sistemoje ir t. t.), tačiau pažvelgus į gamtos veidą, iškyla klausimas, ar iš tiesų mes daug pasiekėmė, o gal greičiau, įsisukome į malonumų ir pertekliaus ratą? Tokios sistemos įtakoje darosi vis sunkiau atskirti, kas gera, o kas veda į vidinį susiskaldymą, kas žmogiška, o kas išeina už bet kokio žmogiškumo ribų, kas teisinga, o kas neturi jokio pagrindo augti esminėms dvasinėms vertybėms. Tokios, pasak D. Kajoko, vadinamos hipercivilizacijos sąmonė koncentruojasi ne į spindulį, kuriuo gali visada pasišviesti, bet į savo pačių Ego susikurtą šviesos simuliaciją, išskaidančią mus į begalę atskirų salų vieno vandenyno tėkmėje.

Aplinkoje plyti begalė simuliakrų, sukuriančių tam tikrą hiper-realybę: visi joje egzistuojantys reiškiniai šviečia į patį egomanijos centrą, į tas sritis, kurias lengviausia valdyti ir vesti pagal nubrėžtą „dirbk, pirk, mirk“ žemėlapį. Prancūzų filosofas Žanas Bodrilardas (Jean Baudrillard, (1929 –2007) knygoje „Simuliakrai ir simuliacija“) simuliakru vadino tokią daikto, reiškinio ar fenomeno būklę, kai tas daiktas neatspindi gyvenimo, o vaizduoja tą, ko iš tiesų nėra. Žmonijos istorija rodo, jog gyvenant pagal tokį modelį, visuomet kyla sumaištis ir neramumai. Prancūzų filosofas R. Guenon pastebėjo, jog „atlantiškąja vadinamoji kultūra išnykusi jau tūkstantmečius metų kartu su ja pagimdžiusia civilizacija ir žlugo tik dėl klystkelio, kurį tam tikrais atžvilgiais galima lyginti su nūdienos mūsų matomu klystkeliu, bet neišleidžiant iš akių vieno esminio skirtumo – anuometinė žmonija dar nebuvo įžengusi į Kalijugos (sankskritu – „sumaišties amžius“) amžių“. Kuomet leidžiamės kontroliuojami šios hiper-realybės teikiamiems įgeidžiams, ignoruojame plika akimi regimą melą ir nuolaidžiaujame savo pačių trumparegystei, godieji sistemos prižiūrėtojai klesti – ten, kur stinga aiškaus matymo, byra didžiulis pelnas. O šis pelnas labiausiai klesti supermarketuose – toje aplinkoje, kuri užliūliuoja vartotoją savo siūlomais produktais. J. Boudrillard atkreipė dėmesį į hipermarketų reiškinį šiuolaikinėje civilizacijoje: „Hipermarketas – tai branduolys. Miestas, net modernus miestas jo nebeabsorbuoja. Būtent jis nustato orbitą, kuria ima suktis aglomeracija“. Taip vartojimas yra neišvengiamas, kadangi aplinka orientuota į tuos stimulus ir interesus, kuriais naudojasi šį manipuliacijos meną išmanantys profesionalai. Tačiau tik kritišku mąstymu ir dvasine žiūra galime sumažinti viso šio manipuliacijos ir simuliacijos meno mastą.

Platono „Valstybėje“ randame daugybę utopinių idėjų apie idealios socialinės sistemos santvarką. Keliami tokie klausimai, atitinkantys ir šių dienų realijas, kaip pvz., apie vergiško mąstymo niuansus: „Pasižiūrėk, kas būtų, jeigu juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo tos beprotybės, jeigu viskas vyktų natūraliai. Jei vienas iš jų būtų išlaisvintas ir būtų priverstas atsistoti, sukinėti galvą ir vaikščioti, visa tai jam sukeltų skausmą, ir šviesos apakintas jis negalėtų matyti tų daiktų, kurių šešėlius matė ligi šiol“. Gyvename šešėlių pasaulyje, kuriame prigimtinę dvasinę žiūrą užgožia kaukių proregiai: pro vieną matome vienaip, pro kitą – kitaip, gol galų gale tai tampa tradicija, kultūros bruožu, įprasta elgesio norma ar net vertybe. Liūdniausia, jog šešėlių pasaulis užgožia tą būties dalį, kurioje slypi intuityvus matymas, tą dalį, kuria pasikliaujame kurdami tarpusavio santykius, kuri mus artina ir moko ieškoti bendrumų ir supratimo. Kai ši dalis nyksta, pasaulį vertiname pagal „gražu-negražu“, „naudinga-nenaudinga“, „artima-svetima“ principus. Tie, kurie patys nesuvokia, jog nešioja cinizmo užkratą, žeidžia tuos, kurie, jų akimis yra „naivūs svaičiotojai“ - tuos, kurie dar geba apčiuopti savyje ir aplinkoje dvasinius pradus. Tai – vidutinybių, nebrandžių asmenybių bruožas, asmenybių, kurie remiasi jau anksčiau minėtais principais: jie vaikosi greitų malonumų, šaiposi iš bet kokių minčių apie gyvenimo prasmę, gyvena emocijų pasaulyje, nesistengia kritiškai įvertinti to, kas vyksta tiek su jais pačiais, tiek aplinka. Kita vertus, galbūt tokias nebrandžias asmenybes formuoja hipercivilizacijos kultūra – tai palanki terpė manipuliuoti sąmone, pateikiant jai visą pluoštą simuliakrų. Iš tiesų, lengva kontroliuoti vergišką sąmonę, tuo labiau, jei ji paklusdama  jusliniam gyvenimo būdui ignoruoja tai, kas akiplėšiškai į jų protus diegia „dirbk, pirk, mirk“ programą. Tačiau, jeigu, pasak D. Kajoko, sukoncentruosime sąmonę į spindulį ir juo pasišviesime, jei sujungsime savąsias atsiskyrusias saleles į vieną, ir jei išdrįsime apsižiūrėti toliau savosios buities rato, galbūt, po truputį pasaulis taps panašesnis į savo pirmagimystę. Tad kokiems simuliakrams paklūstame ir kaip susikoncentruoti ties ta visa jungiančia sala, tuo spinduliu, kuris išryškina tiesą?

Visų pirma, nepastebime, kaip kasdien modeliuojame save pagal socialinių įvaizdžių šablonus: sėkmingas vyras, kuris siekia karjeros, dirba nustatytą valandų skaičių, sėkminga moteris, kuri pluša sporto salėje, atitinka visus grožio standartus, kuri ir augina vaikus, ir dirba keliuose darbuose. Bet ar išties, sukūrę tokį įvaizdį, nestumiame save į tam tikrus rėmus, tarp kurių jaučiamės tarsi maži gremėzdiškos mašinos sraigteliai? Ar paklusimas tai įsismarkavusiai malonumų srovei, neatima iš mūsų galimybės apsispręsti, galimybės būti idėjų žmonėmis, kurie daro tam tikrus svarbius postūmius visuomenėje? Susikoncentravę ties „darbas-namai“ gyvenimo modeliu, praleidžiame daugybę galimybių ieškoti tam tikrų alternatyvų simuliakrų sistemai. Nors dažniausiai gyvenimas verčia dirbti tam, kad pragyventum, kad ir kaip būtų nuo visko koktu, visada, ypatingai šiomis dienomis, galima atrasti daugybę kelių ir atversti naujus gyvenimo puslapius. Bet susiformavę įpročiai neleidžia imtis pokyčių: „Patyrimo blokavimas, tos titaniškos pastangos, kurios dabar dedamos Vakaruose padaryti žmogaus gyvenimą absoliučiai saugų (saugumo manija) reiškia, kad žmogus panardinamas į visišką anesteziją, visišką neviltį, visišką beprasmybę“ (A. Šliogeris).

Taip pat paklūstame ne tik tam tikrų įvaizdžių įtaigai, bet ir aklai pasikliaujame nuomonėmis bei tiesomis, tuo labiau jei jos paremtos emociniu pagrindu (iššaukiančios pyktį, nusivylimą, nerimą ir pan.). Stiprų poveikį daro ryškūs ir juslinius malonumus atliepiantys reiškiniai: pirk tai, kas geriausia, būk geriausiu, taupyk geriausiai, renkis geriausiai, siek geriausio, valgyk geriausiai, visada rinkis tik geriausia. Tačiau akivaizdu, kad ir kokį geriausią variantą pasirinktume, tai neužpildo tos tuštumos, kuri slepiasi po laimingo žmogaus kauke. Nors tikriausiai niekas negali (ir galbūt neišgali) pasiekti visišką laimės viršūnę ir pasilikti joje visą likusį gyvenimą, kita vertus, kiekvienas savyje talpina po mažą grūdelį įgimtos tiesos, nepalaužtos trūkinėjančių minčių ir laiko dulkių: „Žmogus gali tapti dailide, kepėju, mokslininku, tačiau šie veiksniai nepakeis buvimo žmogumi esmės“ (A. Mickūnas). Galų gale savo kasdienybėje taikant tas nuomones, kurios ne visada yra pagrįstos ar net destruktyvios, formuojame erzelio lauką: nerami mintis ištrūkusi į tokią terpę kuria nepasitikėjimo ir atstūmimo jausmą, o ilgainiui išsivysto atsiskyrusių salų kultūra. Tad šios atsiskyrusios salos konfliktuoja tarpusavio įtrūkimuose, kol rasdamos bendrą kalbos atskaitos tašką, siekia pažinti viena kitą.

Kiti simuliakrai pasireiškia vertinimų ir destruktyvios kritikos forma. Mes nuolatos kažką vertiname ir dažnai paliekame sau teisę nuspręsti, kas gera, kas bloga; kas dera, kas ne; kas melas, kas tiesa; kas teisinga, kas ne. Ir tuo pačiu nesugebame įvertinti savo pasirinkimų, kuomet atsiduriame tokioje terpėje – manipuliacijos erdvėje – kur viskas sukasi aplink hiper-realius daiktus, kaip ir J. Baudrillardo apibūdintame hipermarkete, veikiančiame pagal tam tikrą socialinio nuosprendžio procesą: „Tai sudaro mūsų gyvenimo vaizdinį, sudarytą iš paskirų dalelyčių, kurios vargiai atitinka realybę. Iš tikrųjų šie plakatai jus seka ir prižiūri taip gerai (arba taip blogai), kaip ir televizija – „policininkas“. Šis žiūri į jus, jūs žiūrite į save jame, sykiu su visais kitais. Tai veidrodis, nepadengtas vartotojų veiklos amalgama, perskėlimo pusiau ir susidvejinimo žaismas, užveriantis šį pasaulį savyje pačiame“. Socialinėje erdvėje vertinimai neretai perauga į destruktyvią kritiką, skatinančią baimės kultūrą – nuomonė išreiškiama įžeidimu ar keiksmais, pašaipa ir pasityčiojimu – tokiu būdu užkertant kelią naujiems sprendimams, idėjoms ir jų realizavimui. Bet kokia destruktyvi kritika rodo žmogaus intelektinį trumparegiškumą, žeminantį ne tik kritikuojamą žmogų, bet ir jo paties sąžinę: ten, kur su pasimėgavimu baksnojama pirštu, rodoma į savo pačių pažeidžiamiausias vietas. Tad bet koks aklas ar destruktyvus vertinimas kyla iš vidinio susipriešinimo, kuris ir suformuoja tokias situacijas, kuomet nebeaišku, kas šiame gyvenime tiesa, o kas melas.

Pasak A. Šliogerio, „dirbtinis grožis pagrįstas tikrojo, gyvojo žodžio naikinimu. Tikrasis grožis yra ne kultūrinis, ne, tai pirmapradis grožis, tai physei onta, gamtinių daiktų grožis“. Būties tėkmėje plauko visi mūsų pasirinkimai ir nuosprendžiai, visos viltys ir neviltys, atradimai ir netektys – visa plaukia vienu ritmu, nepaisant mūsų troškimų įvesti savo tvarką, savo ritmą, kol galiausiai toks bruzdesys išsekina ir atsitveriame tylos siena. Tikrasis, būtiškasis grožis slypi ten, kur atspindimos tikrosios jo savybės ir prigimtis – ten, kur nėra vietos simuliakrų tironijai, kur užtenka to, ką teikia gyvenimas. Kad ir kokį virtualų pasaulį bekurtume, jo esmės niekada taip neišpildys kaip mūsų pačių sąžinės balsas kreipiantis į pamatines tiesas. Šiuolaikiniam žmogui jos gali atrodyti naivios ir neįtikinamos, kaip ir tos tradicijos, išlaikančios protėvių dvasią. Tačiau tie, kurie yra atsparūs nebrandumo kultūrai, geba nukreipti būties tėkmę jai palankia linkme, kur viskas dera tarpusavyje. Tad nebūtina dairytis, kas aplink negerai ir kelia grėsmę mūsų saugumui – užtenka būti atviram gyvajam grožiui, kad jis skintųsi sau kelią į sustabarėjusią sąmonę ir išryškintų tai, kuo nuo seno tikime ir gyvename. Tuomet mūsų padrikų salelių nebeskaldys nesantaikos protrūkiai, o pro abejingumo rūką lengviau įžvelgsime tai, kas jungia. Kad ir koks atšiaurus bebūtų šis susikurtas pasaulis, prisitaikymas prie jo ir dėvimų kaukių, nesubrandins bendruomeniškumo jausmo, tokio, kokias turėjo pirmykštės tautos. Visų pirma turime suvokti, kad niekas už mus nenugyvens to gyvenimo, kuris turi būti nugyventas mūsų pačių, o ne ko nors kito – tik brangindami savo pačių gyvenimą išmoksime branginti ir kitus, todėl stiprės tarpusavio ryšiai ir nereikės kurti alternatyvių realybių hipercivilizacijos sąlygomis: „Privalai nugyventi savo gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos. Niekas kitas už tave to nepadarys“ (Hopių posakis).

Rodyk draugams

Dėkingumo žiedai

Tam tikrais sunkiais gyvenimo etapais patiriame bejėgiškumo jausmą, pasiduodame nevilties savivalei, kuri, jeigu nėra sutramdoma, skverbiasi į vis gilesnius sąmonės sluoksnius, pažeidžia tiek mūsų pačių sveiką santykį su savimi, tiek santykius su aplinkiniais. Dėkingumo jausmas, atvirkščiai, moko susitelkti į dabartį ir įžvelgti visą nueitą mažesnę ar didesnę kelio atkarpą, kurią suformavo mums artimi žmonės, tam tikri įvykiai, kad ir kokie jie būtų, bei mūsų pačių atkaklumas:Kai žmogus dėkingas, jo gyvenime savaime atsiranda dar daugiau dalykų, už kuriuos reikia dėkoti, jis patiria dar daugiau džiaugsmo. Kai žmogus dėkingumą pamiršta ir nuolat dejuoja, džiaugsmas nyksta“ (Louise L. Hay). Tad koks yra dėkingumo ryšys su mūsų egzistencine kokybe ir kaip dėkingumo galia atsiliepia kasdieniuose santykiuose?

C. G. Jungas pastebėjo, jog „gyvename ne tuo, ką turime, o tuo, kas mums žadama ne šiandienos šviesoje, o ateities tamsoje, kur laukiama tikrojo saulės patekėjimo“. Iš tiesų, kurį laiką stebėdami savo mintis, daugiausiai išvysime ateities baimių, nerimą dėl tam tikrų gyvenimo situacijų, ar atvirkščiai – tai, kas seniai praėję, tačiau vis dar velkasi net tuomet, kai esame laimingi. Tam, kad išmoktume priimti tai, ką turime geriausio, būtent šiuo metu – ne praeityje, ne ateityje, bet dabar – turime apsižvalgyti aplink savo gyvenimo ratą. Jei kiekviename jo taške įžvelgsime dėkingumą už tai, kad tuo metu įgytos tam tikros patirtys lėmė svarbų gyvenimo postūmį, ir kad būtent mums buvo skirta priimti šią duotybę, pamažu rastume balansą rato centre, o tai, kas buvo išskaidyta, natūraliai rastų sau skirtą vietą: „Gyvenimo kreivė yra lyg kulkos parabolė. Išvesta iš pradinės ramybės būsenos, kulka pakyla ir vėl grįžta į ramybės būseną“ (C. G. Jungas). Ši ramybė neateina staiga – ją reikia užsitarnauti, o vienas iš tokių būdų ir yra dėkingumas. Visų pirma – tai dėkingumas tiems, kurie tam tikru laiku pastūmėjo mus arčiau gyvenimo rato centro. Taip pat dėkingumas toms aplinkybėms, kurios metė iššūkį tada, kai pamiršdavome dėkoti. Galų gale dėkingumas gyvenimui už duotą pagrindą atskleisti savo vidines stiprybes ir pasikliaujant jomis tiesti džiaugsmo ir ramybės kelią.

Stipriausias dėkingumo ryšys su egzistencine kokybe labiausiai pasireiškia per atvirą santykį su kitais ir gebėjimą įvertinti to santykio prasmę. Net pats menkiausias, pats mažiausias nuoširdus noras išgirsti kito išgyvenimus, išklausyti ir suprasti – stiprina tarpusavio pasitikėjimo jausmą, skleidžia tuos dėkingumo žiedus, kurie negali prasikalti ten, kur tvyro vidinė tuštuma ir nepasitenkinimas: „Dėkingumas – tai gražiausias žiedas, kuris pražysta iš sielos“ (H. W. Beecher). Šie dėkingumo žiedai nepražysta savaime be saulės ir lietaus pagalbos – tam, kad išmoktume pastebėti dėkingumo ženklus, visų pirma turime savęs paklausti, koks yra mūsų kiekvieno dėkingumo ryšys santykyje su kitais? Kuo labiau šis ryšys yra pažeistas vidinių nuostatų (neapykantos, nusivylimo, gėdos ir t. t.), tuo sunkiau atpažinti tuos dėkingumo trupinėlius savo kasdienybėje. Kiekvienas trupinėlis, išbarstytas tamsioje praeities dykvietėje, niekur nedingsta: anksčiau ar vėliau ateina laikas įsiklausyti į jų šauksmą ir grįžti ten, kur užgimsta pirmosios dėkingumo kibirkštėlės. Jos įplieskia gyvenimo dirvoje naują gyvastį, kuri prikelia ir tuos prigesusius daigelius, merdinčius nuo žvarbaus minčių vėjo: „Visada Žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos Žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm“ (J. Marcinkevičius). Abejingumas tiek savo paties, tiek kitų egzistencinei kokybei užkerta visus kelius į džiaugsmą būti dėkingiems: kiekviena diena, kuria nusivylėme,  mažina būties gebėjimą stebėtis. Sulig kiekviena diena prarasdami šias nuostabos valandėles, tampame abejingi būties grožiui, todėl nyksta tarpusavio pasitikėjimas, mažėja pagarba sau ir kitiems, pasislepiame savigailos prieblandoje ar pasineriame į pykčio šėlstančią jūrą. Todėl nutolstame nuo gyvenimo rato centro, kol galiausiai atsiduriame kažkuriame sąstingio taške ir laukiame, kol vėl kas nors pastūmės ir iš naujo atstatys vidinį balansą. Vis dėlto, kol neišmoksime vertinti to, kas mus vienija, o ypač – tų stiprybių, kurios leidžia vienas kitame atpažinti gelmiškuosius būties resursus, tol lindėsime tamsiame nepasitenkinimo ir vidinio skurdo urve.

Dėkingumas moko ne tik atsiverti kitam, džiaugtis tuo, ką turi ir pan., tačiau, visų svarbiausia - dovanoti save ir dalintis tuo, ką išgyveni: „Žvelgiant plačiau, turbūt ne tik kalba, bet ir apskritai bet kokios žmonių kultūros užuomazga yra etinis savęs dovanojimo gestas, o savęs izoliacija, egoizmas yra tos kultūros sekinimas ar tiesiog naikinimas“ (E. Šidlauskas). Dovanoti savo laiką, dalintis savosios būties trupinėliais taip, jog jaustumėmės dėkingi visam, kas mus supa, nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Dažniausiai, izoliuodami save komfortabilioje ego terpėje, bijome išvysti toliau, kur driekiasi neregėta erdvė mažyčių spalvingų pasaulių. Kiekvienas iš šių pasaulių yra lygiai tokiame pačiame sąryšyje su kitais, kaip ir vieno rato stipinai, kuriuos jungia viena centrinė ašis. Jei visi šie stipinai ištrūktų ir visi pasuktų kas kur sau, ratas prarastų savo funkciją – visa nustotų judėti, liktų tik paskiros dalys. Taip ir paskirstydami kam save dovanoti labiau, o kam, galbūt išvis neverta, nubrėžiame tam tikras ribas, už kurių kiti lieka tik svetimieji, atstumtieji, „įdaiktinti“ lyg aplinkos interjero dalelytės. Tačiau nė vienas negimė būti vien šios Žemės interjero dalimi – tik patyrę vientisumą su visu, kas gyva, jausimės dėkingi ir nebijosime priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Jei negalime jo tokio priimti, pasiduodame baimės vergijai, kuri apriboja mūsų būties raišką: „Gyventi meilėje – vadinasi, apimti visa kita. Tikroji meilė leidžia įsitikrinti savo veiksmo dorovine tiesa. Todėl Augustinas sakė: mylėk ir daryk, ką norėtum daryti“ (K. Jaspers). Kai esi dėkingas net tada, kai apima neviltis, lengviau pasikliauti šia tiesa – kai pasikliauji savimi ir kitu – pasitiki ir tuo, ką duoda gyvenimas. Ir kad ir kokį pokštą jis beiškrėstų, kad ir kokią tragediją beatneštų, - nenustodamas save dovanoti, su laiku atrasi tai, kas paslėpta nuo godžių akių ir rankų.

Pasak Th. Mertono, “šiuolaikinio žmogaus sąmonė yra linkusi kurti solipsistinį sąmonės burbulą, egoistinį „aš“, įkalintą nuosavoje sąmonėje, izoliuotą nuo kitų „monadų“ ir neturintį jokio ryšio su jomis, žiūrintį į jas kaip į daiktus, o ne kaip į asmenis”. Toks „daiktiškas“ požiūris į kitus atima iš mūsų galimybę pažinti kitokį pasaulį, praplėsti savo siauro matymo ribas, o tuo labiau nemoko būti dėkingam gyvenimui, kad ir koks jis būtų. Dėkingumas vystosi per abipusę pajautą, kuomet sąmoningai įvertinęs kito tau suteiktą nuoširdžią pagalbą, negailėjant laiko, perduodi savo padėką kitam, kuris, jei tavyje pajuto pokytį, atsilygina besąlygišku priėmimu ir linki tau gero. Tokie abipusiai dėkingumo mainai moko ne tik atsiriboti nuo „daiktiško mąstymo“, bet ir nuo savo pačių iliuzijų, kad kažkas turi jaustis mums dėkingas, tarsi būtų kuo nors mums įsiskolinęs. Atvirkščiai, tai mes patys turime mokytis stebėti dėkingumo ženklus bet kurioje situacijoje, bet kuriame žmoguje, kuris, galbūt nemoka džiaugtis tuo, ką turi dėl tos pačios priežasties kaip ir mes – dėl bergždžio lūkesčio, kad tuos ženklus atpažins kas nors kitas. Tad dėkingumą turime ugdytis patys, o ne laukti kažkokio atlygio – tereikia nurimti ir pažvelgti į savo vidinį veidrodį, kurio atspindžiu geriausiai galime pasitikėti: „Juk tiktai tyloje tegali suprasti, ar gerai, ar teisingai gyvenai per dieną, ar nenuskriaudei, neužgavai kito, tiktai ramybėje teįmanoma sumanyti būsimos dienos darbus, tuos, kurių būtinai reikia žemelei, gyvuliui, tavo žmonėms“ (R. Granauskas). Vidinis susiskaldymas neleidžia tai tylai įsivyrauti mūsų kasdienybėje, kuri pati savyje yra meditatyvi: dėkingumas išauga iš tos tylos šaltinio, iš to visybiškumo, kuriame viskas natūraliai dera tarpusavyje.

Jei mums būtų duota galimybė prasukti visą gyvenimo juostą – nuo pat vaikystės iki dabarties momento, ir jei labiausiai būtų išryškintos tos detalės, kurių nepastebėjome arba seniausiai pamiršome, tikriausiai, visas šis filmas įgautų kitokių atspalvių: visi šio filmo personažai išryškintų tai, kuo mes tapome jų pagalba, išskleistų tai, kas ligi šiol nulydi mus šalikelėje taip kvapniai, nors to ir neužuodžiame, kas vienu stipriu apkabinimu įkvepia dvasiai naujo vėjo gūsio, kas džiaugiasi mūsų sėkme taip nuoširdžiai, jog patys to nė nepastebime, kas mintimis tiesia mums žydintį kelią net tada, kai griūva pasaulis, kas neužmiršta mūsų prigimties grožio, kad ir kiek veidų dėvėtume. Mus supa daugybė dėkingumo pavyzdžių, kurie rodo, jog esame tampriai susiję savosiomis patirtimis – suteikta pagalba, sprendžiant svarbius gyvenimo klausimus, palaikymas, rūpestis, tarpusavio džiaugsmas, pasidalinimas, paguoda, viltis… Visi šie gyvenimo rato taškai veda į dvasios centrą – į vidinę pusiausvyrą ir žinojimą, jog niekada nesame vieni: visada, jei, apsižvalgysime atidžiau, atrasime tą draugą, kuris išties pagalbos ranką ir padės atverti naują gyvenimo langą, už kurio driekiasi nauji keliai, naujos galimybės ir iššūkiai. Dėkingumo galia išlaisvinama tų akimirkų metu, kuomet išmokstame priimti tiek savo, tiek kitų trūkumus ir pajuntame abipusį ryšį, kurį saugo visas gamtos pasaulis. Nukritę lapai duoda pradžią naujoms sėkloms, sėklos – naujiems vaisiams, o vaisiai – naujai gyvybei. Taip išlaikomas būtiškosios pusiausvyros ratas, kuris savąja paskirtimi jungia visas mūsų patirtis, likimus ir dvasios pėdsakus: „Kiekviena daiktiška esybė, kurią žmogus formuoja, arba tai, ką tik jis naudoja, turi kažką iš jo gyvumo, kaip tai matyti kad ir iš pėdsekio šuns“ (Vydūnas). Todėl tam, kad ši pusiausvyra būtų atstatyta, reikia sau pripažinti, jog ji iš tiesų yra pažeista, kadangi, dažniausiai esame linkę neigti šį sunkiai suvokiamą faktą. Jei gebėsime sau tą tyliai pripažinti ir išgirsti, kaip šlama pasaulis mūsų būties centre – gyvenimo dirvoje pamažu prasiskleis visi vos rusenantys dėkingumo žiedai – visa puokštė krykštaujančio džiaugsmo.

Rodyk draugams

←senesni